Prostitucijos tema domino visuomenę, susilaukė ir žiniasklaidos dėmesio. O ypač didelį dėmesį šiai temai skyrė tarpukario Lietuvos žurnalistas, reporteris Juozas Beleckas.
Bandydamas išsiaiškinti, kaip gyvena į prostituciją pasukusios moterys, kaip jos jaučiasi, kaip jos patenka į šį kelią ir koks likimas jų laukia, J.Beleckas bendravo su dešimtimis prostitučių. Ir netgi slapčia praleido keletą naktų po lova vienos jų darbo vietoje.
Tai, ką matė ir girdėjo, J.Beleckas aprašė 1931 m. pasirodžiusioje knygoje „Nuodėmių gatvė“.
J.Belecko požiūris į „vargo dukteris“, kaip jis jas vadino, skyrėsi nuo didelės dalies to meto Lietuvos visuomenės. Žurnalistas neskubėjo kaltinti, smerkti ar teisti prostitucija užsiimančių moterų.
Jis siekė ieškoti giluminių prostitucijos priežasčių, taip pat atkreipti dėmesį ir į kitas šio reiškinio puses – sutenerius ir suteneres, prostitučių paslaugų pirkėjus.
„Prostitučių gyvenimu susidomėjau jų gailėdamasis. Man gaila kiekvieno gatvės elgetos, gaila vargšo, kuris neturi duonos, pastogės, kuris yra skriaudžiamas vyresnio ar turtingesnio; pagailo ir moterų, kurios dėl duonos kąsnio, dėl palaikymo gyvybės ar dėl neišauklėjimo yra naudojamos, paverčiamos gyvuliais tų pačių žmonių, tik kišenėj turinčių pinigus, o galvoj geresnį protą ir vardą visuomenės akyse“, – pirmajame knygos puslapyje rašo J.Beleckas.
Portalas 15min kviečia susipažinti su įdomiausiomis knygos dalimis ir tuo, ką apie prostituciją tarpukario Lietuvoje rašė J.Beleckas.
Kodėl „Nuodėmių gatvė“?
Knygą J.Beleckas pradeda paaiškindamas jos pavadinimo kilmę. Nemuno gatvė buvo gatvė Kaune, kur gyveno daug prostitucija užsiėmusių moterų.
Žurnalistas pastebi, kad anksčiau gatvė vadinosi Klaipėdos gatve, bet klaipėdiečiai, sužinoję, kas gyvena gatvėje, ėmė protestuoti. Tada Kauno savivaldybė gatvę pervadino.
Visgi J.Beleckas pabrėžia nenorintis knygoje vartoti Nemuno gatvės vardo. „Šioj knygoj aš ją vadinsiu Nuodėmių gatve, todėl, kad gerbiu Nemuną; antra, šiai gatvei toks vardas geriausiai pritinka“, – rašo jis.
Aprašydamas pačią Nemuno gatvę, J.Beleckas piešia ne itin malonų vaizdą.
„Gatvė grubiais akmenimis grįsta, šaligatviai pairę, nešvarūs; kiek palijus pelėsiai garuoja ir kažkoks raugas dvokia. Namai daugiausia mediniai, šalia jų gilūs, tamsūs kiemai su užkaboriais. Kiemuose smurgso maži nameliai, kurių durys aplaužytos, uždaromos senoviškomis klemkomis, langai žemučiai, prieangiai negrįsti ir stovi žemiau kaip kiemas“, – rašo J.Beleckas.
Jo teigimu, gatvės pradžioje yra mažų valgyklų, arbatinių, alinių, krautuvėlių, bet prekių lentynose mažai.
„Pardavėjos į klientą ilgai, įtartinai žiūri, dažnai vieną akį primerkusios, ties krosnim stovi dar pora moterų, ir tos šypsosi. Jos stebisi, kai užeina švariai apsirengęs jaunas vyras, paprašo reikiamų prekių ir nesidairydamas išeina. Beveik kiekvieną tokį klientą išlydi nusikvatodamos, vadinasi, pasijuokia iš vyro naivumo, nesupratimo, kuriems tikslams ši krautuvė ir tos prisimerkusios moterys“, – rašo J.Beleckas.
