„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

VU profesorės interviu: kaip reformacija vedė modernios ir europietiškos Lietuvos link

Reformacija buvo pagrindinis impulsas, lėmęs ankstyvųjų naujųjų laikų kultūrinį perversmą, Lietuvos visuomenės modernėjimą. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorė Dainora Pociūtė-Abukevičienė net du dešimtmečius skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) Reformacijos tyrimams. Remdamasi naujais istoriniais duomenimis ji atkūrė pagrindinių Lietuvos Reformacijos veikėjų portretus ir ryšius su Europos protestantizmo židiniais, įvertino Lietuvoje plitusias protestantiškąsias idėjas ir italų evangelizmo įtaką, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Biržų pilis
Biržų pilis / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Išsamiau apie tai – interviu su mokslininke.

– Kokios Lietuvos Reformacijos ištakos ir eiga? Ar pas mus šis judėjimas plito panašiai kaip ir kitose Europos valstybėse?

– Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, stambaus politinio ir kultūrinio vieneto Centrinės ir Rytų Europos naujųjų laikų istorijoje, Reformacijos eiga sulaukė ypatingo tyrėjų dėmesio, ji vertinama kaip šio Europos regiono modernėjimo ir europėjimo veiksnys. Jos tyrimams daug dėmesio skyrė XX a. Lenkijos, Vokietijos, Italijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų užsienio šalių tyrėjai, o štai Lietuvos istorikai – nepalyginamai mažiau.

Vienas pradinių mano tikslų buvo išsiaiškinti, kas subrandino religinių reformų idėjas ir prielaidas vos antrą šimtmetį skaičiuojančios LDK katalikiškoje kultūroje, kurioje, beje, jau buvo įsitvirtinusi ir gili bizantiškosios krikščionybės tradicija.

Reformacijos gimimo ir sklaidos keliai Europos šalyse buvo gana įvairūs. Jos centriniu židiniu tradiciškai laikomoje Vokietijoje tai buvo intensyvus politinis ir sociokultūrinis procesas, įtraukęs visus visuomenės sluoksnius bei sukėlęs pilietinius karus. Su germaniškąja kultūra susijusios šalys – Prūsija, Livonija, Skandinavijos valstybės – patyrė tiesioginį Reformacijos sklaidos iš Vokietijos impulsą, jų posūkis į protestantizmą buvo iš dalies politinis sprendimas, ilgainiui paskatinęs socialinę konversiją. Visuomenės protestantizacijos procesai šiose šalyse nebuvo staigūs ir apėmė beveik visą XVI a. Lietuvoje šis liuteriškosios reformacijos variklis veikė nežymiai ir radikaliau neangažavo nei politinio elito, nei juo labiau žemesniųjų visuomenės sluoksnių. Nors Vitenbergo universitetas ir suvaidino svarbų vaidmenį pirmųjų Lietuvos intelektualų Stanislovo Rapolionio, Abraomo Kulviečio ir kitų biografijose, vokiškasis liuteronizmas LDK Reformacijos istorijoje netapo pagrindiniu jos plėtros postūmiu. Ieškodama LDK Reformacijos impulsų, detaliai tyriau pirmųjų svarbiausių LDK Reformacijos veikėjų intelektualinę aplinką, europinės tinklaveikos intensyvumą. Manau, pavyko įrodyti, kad ji ir lėmė Reformacijos užuomazgas šalyje, kurioje tuo metu nebuvo nei universiteto, nei filosofinės ir teologinės minties tradicijos.

XVI a. Lietuvoje filosofinė mintis formavosi tik reformacinių įtampų pagrindu, tačiau šiuo požiūriu, o ir daugeliu kitų, Lietuvos Renesanso ir Reformacijos minties šaltiniai beveik netyrinėti.

– Plačiau papasakokite apie savo tyrimus. Ką naujo, netikėto atradote?

– Reformacijos tyrimams renkuosi skirtingus įrankius, perspektyvas. Pirmiausia jungdama į visumą ir vertindama naujausią užsienio istoriografiją, žvelgdama į Lietuvos Reformaciją tiek pagrindinių protestantiškųjų doktrinų centrų (Vokietijos, Šveicarijos), tiek Italijos religinių procesų šviesoje, atradau anksčiau mūsų istoriografijoje neidentifikuotus europietiškuosius Lietuvos Reformacijos židinius ir tinklus. Tai ankstyvasis italų evangelizmas, Europos religiniai disidentai, bėgantys nuo inkvizicijos Italijoje, naujosios protestantiškosios disciplinos Šveicarijoje grupės, LDK Reformacijos lyderio ir Bažnyčios įkūrėjo Mikalojaus Radvilos Juodojo įvairialypės – liuteroniškosios, kalvinistiškosios ir antitrinitoriškosios – tinklaveikos pobūdis ir kt.

Kitas itin svarbus mano tyrimo tikslas buvo atskleisti Reformacijos raštijoje užfiksuotą religinę ir filosofinę mintį, jos raidą. XVI a. Lietuvoje filosofinė mintis formavosi tik reformacinių įtampų pagrindu, tačiau šiuo požiūriu, o ir daugeliu kitų, Lietuvos Renesanso ir Reformacijos minties šaltiniai beveik netyrinėti. Pirmiausia tyriau ankstyviausio Lietuvos Reformacijos teksto autoriaus Abraomo Kulviečio intelektualinę aplinką ir jo Confessio fidei (liet. „Tikėjimo išpažinimas“) atsiradimo aplinkybes. Vėliau analizavau pirmojo į Reformaciją pasukusio Lietuvos politinio elito lyderio, Evangelikų bažnyčios įkūrėjo Mikalojaus Radvilos Juodojo religinę veiklą, mintį, santykius ir tinklaveiką su protestantiškosios Europos elito atstovais. Dar vėliau – pagrindinių radikalių Reformacijos minties srovių atstovų (Petro Gonezijaus, Simono Budno) minties refleksiją. Parodžiau, kaip Lietuvos Reformacija per gana trumpą kelių dešimtmečių laikotarpį patyrė itin daugialypius impulsus, iki tol LDK kultūroje neregėtą religinės krikščioniškosios minties intensyvumo ir įvairovės bangą, kuri nulėmė jos pirmą didžiulį kultūrinį proveržį ir, krikščioniškojo elito vertinimu, buvusiai „barbarų“ valstybei sudarė sąlygas įsilieti į Europos intelektualinį kontekstą. Intelektualinių jėgų fragmentacija, kuri iš dalies kilo dėl intensyvios minties plėtros XVI a. antroje pusėje, prisidėjo prie galutinės Kontrreformacijos pergalės XVII a. LDK Reformacija laikytina ne tiek realizuota institucine sistema, kiek pirmu galingu krikščioniškosios minties refleksijos procesu, kurio variklis buvo nepriklausomos asmenybės, daugiausia pasauliečiai.

Atliekant tyrimus beveik viskas buvo netikėta. Niekada nesiimu tikėtinų ir saugių sričių, nesu ir vienos temos tyrėja. Jau daugiau nei 20 metų tyrinėju Lietuvos Reformacijos tekstus ir kontekstus, jos religinės minties vingius. Per tą laiką man reikėjo ne tik daryti apibendrinimus, bet ir mokytis įgyjant iki tol visiškai neturėtų ir filologijos studijų metu neugdytų kompetencijų. Buvo įdomu, nes akino smalsumas. Buvo jaudinamų patirčių dirbant Belgijos, Italijos, Švedijos, Lenkijos archyvuose. Vis dėlto tikriausiai labiausiai mane stebino Reformacijos proceso įvairovė ir šakotumas, dinamika ir prieštaringumas. Tai labai nevienalytis, sudėtingas ir, be jokios abejonės, įdomiausias bei spalvingiausias Vakarų krikščionybės istorijos procesas, kurį galima palyginti nebent su krikščionybės pradžia.

– Tyrinėjote Lietuvos Reformacijos pradininko Abraomo Kulviečio, šio judėjimo lyderio Mikalojaus Radvilo Juodojo asmenybes, veiklą. Ką išsiaiškinote?

– Rekonstravau ankstyviausių LDK Reformacijos skelbėjų biografijas ir jų intelektualinę aplinką, nagrinėjau pirmuosius Lietuvos Reformacijos šaltinius. Pirmiausia tyriau Lietuvos Reformacijos pradininko Abraomo Kulviečio gyvenimą, jo parengto pirmojo Lietuvos Reformacijos teksto Confessio fidei, kuris parašytas kaip laiškas karalienei Bonai Sforzai, atsiradimo aplinkybes. Vėliau analizavau Mikalojaus Radvilo Juodojo aplinką ir tekstus. Pastarasis buvo vienintelis LDK politinis lyderis, ne tik siekęs realizuoti Reformaciją valstybiniu mastu, bet ir sukūręs europinio atgarsio sulaukusių religinių tekstų. Šie du Reformacijos Lietuvoje pirmeiviai buvo neįvertinti kaip religinės asmenybės, o jų minties pobūdis menkai reflektuotas. Itin inovatyvių rezultatų davė A. Kulviečio tyrimas: pavyko nustatyti ir iki tol neatrastais archyviniais duomenimis pagrįsti jo studijas Liuvene (Nyderlandai) ir doktoratą Sienoje (Italija), ištirti jo Confessio fidei parašymo aplinkybes ir sąsajas su italų ankstyvojo evangelizmo mintimi.

Europos Reformacijos istoriografijos mastu tai nauji

Italijos evangelizmo ir protestantizmo raidos pažinimas yra esminis Reformacijos tyrimų elementas.

atradimai, dėl jų iki šiol sulaukiu didelio tarptautinio dėmesio. Tyrimo rezultatai leido kitaip pažvelgti į itališkojo evangelizmo Rytų Europoje istoriją. Džiaugiuosi, kad, remiantis detaliomis šaltinių studijomis, pavyko kvestionuoti ir pasenusį, Lietuvos Reformacijos padėtį neadekvačiai nušviečiantį požiūrį į M.Radvilos Juodojo religinę tapatybę bei jo reformacinius tikslus. Viliuosi, įrodžiau, kad mūsų istoriografijoje kartoti teiginiai apie nuolatines LDK Reformacijos lyderio religines konversijas, jo religinės sąmonės paviršutiniškumą ir naudos siekimą yra nepagrįsti. Radvila entuziastingai išpažino Reformacijos idealus, siekė sukurti nepriklausomą Lietuvos evangelikų bažnyčią, telkiančią ir religinės, ir politinės nepriklausomybės dėmenis. Remdamasi tyrimų rezultatais, jį vertinu kaip Lietuvą į Europą vedusią, XVI a. LDK religinę tapatybę formavusią asmenybę, laikytiną Reformacijos Rytų Europoje lyderiu.

– Lietuvos Reformacijos istoriografijos paveikslas pasikeitė, kai ištyrėte Italijos protestantiškosios minties vaidmenį. Koks buvo tas vaidmuo Lietuvos Reformacijai ir kaip pakreipė jos eigą?

– Šie klausimai buvo vieni pagrindinių, jiems skyriau didelį dėmesį, daug darbo metų. Kelias buvo ilgas dėl įvairių priežasčių: labai retų šaltinių, sunkiai aptinkamos ir kartais dar sunkiau perskaitomos dokumentacijos. Nesustoti skatino tai, kad Lietuvos Reformacijos istoriografijoje tai buvo visiškai neįvertintas, nepelnytai netirtas aspektas.

Italijos evangelizmo ir protestantizmo raidos pažinimas yra esminis Reformacijos tyrimų elementas. Romos bažnyčios širdyje XVI a. vyko itin didelio užmojo reformacinis judėjimas, kuriame dalyvavo visų visuomenės sluoksnių atstovai – pradedant kardinolais, baigiant amatininkais, tačiau 1542 m. atkurtos Italijos inkvizicijos pastangomis per keletą dešimtmečių buvo visiškai sunaikintas. Klaidinga manyti, kad reformacinė dvasia neplito Italijoje – dėl protestantizmo (vadinamųjų liuteronizmo, anabaptizmo ir kitų erezijų) Italijoje mirties bausmėmis inkviziciniai teismai nuteisė daugiau asmenų nei bet kurioje kitoje Europos šalyje.

Kuo labiau gilinausi, tuo didesnę mačiau italų protestantizmo įtaką Lietuvos ir Lenkijos Reformacijai. Mano tyrimas parodė, kad italų protestantizmas yra esminis LDK Reformacijos raidos elementas jau nuo šio judėjimo ištakų – A.Kulviečio ir M.Radvilos Juodojo veiklos.

Mikalojus Radvila Juodasis
Mikalojus Radvila Juodasis

– Jūsų darbai pirmasis istoriografinis bandymas Lietuvoje įvertinti Reformacijos periodo Lietuvos evangelinės minties istoriją. Kodėl anksčiau niekas to netyrė ir kodėl Jūs to ėmėtės?

– Šiek tiek paradoksalu, kad viena labiausiai pasaulį dominančių humanitarikos sričių, dėl kurios Lietuvos istorija ir intelektualinis paveldas yra tarptautinio susidomėjimo objektas, Lietuvoje sulaukė tik dalinio dėmesio.

Daug priežasčių, kodėl tokie tyrimai nebuvo pakankamai išplėtoti. Sovietiniais metais religinės minties tyrimai buvo ideologizuoti. Reformaciją reikėjo tirti kaip „pažangų“ socialinį, bet jokiu būdu ne religinį ar idėjinį procesą, ir tai iškreipė šio proceso esmę ir priėmimą visuomenėje. Bažnyčios socialinių ydų, jos dogmų kritika, kuria ypač pasižymėjo ankstyvoji Reformacija, visiškai nereiškė, kad tai buvo antireliginis judėjimas, tačiau toks jis iš dalies buvo vaizduojamas. To pavyko išvengti Lenkijoje, kur XX a. antroje pusėje buvo parašyta daug iškilių šios srities darbų. Antra, istoriografiniai konfesinės raidos tyrimai dažnai yra asmeniškai ir kultūriškai angažuoti, todėl valstybėje, kurioje dominuoja katalikiškosios tradicijos, katalikybės tyrimai dominuoja, yra populiaresni. Dėl daugelio priežasčių aš elgiuosi priešingai – tyrinėju Reformaciją nebūdama nei kilme, nei kaip nors kitaip kultūriškai ar konfesiškai susijusi su protestantizmu.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dainora Pociūtė-Abukevičienė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dainora Pociūtė-Abukevičienė

XX a. gilesnė LDK Reformacijos tyrimų tradicija nesusiformavo ir dėl didelio šaltinių trūkumo. Pavyzdžiui, Lietuvoje nėra nė vieno Jeano Calvino, Heinricho Bullingerio ir kitų Vakarų Reformacijos lyderių raštų rinkinio. Pasitaiko ir kuriozinių atvejų, kai reti šaltiniai dingsta: prieš maždaug 20 metų vienoje Vilniaus bibliotekoje naudojausi Theodoro Wotchke’s Lietuvos ir Lenkijos protestantų korespondencijos su šveicarais rinkiniu, bet ilgainiui kataloguose jo neliko. Dabar šį trūkumą jau kompensuoja elektroniniai ištekliai. Apskritai Lietuvoje ir kitose šalyse, kur protestantizmas neįsigalėjo, pavyzdžiui, Italijoje, jo tyrimus apsunkina sunkiai prieinami šaltiniai arba išsklaidyta dokumentacija. Vis dėlto matau, kad pastaraisiais dešimtmečiais situacija keičiasi, turime subrendusių LKD Reformacijos lietuvių tyrėjų užsienyje, daugėja gerai parengtų šaltinių.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs