Saulės užtemimas – reiškinys, kai tarp Žemės ir Saulės atsidūręs Mėnulis užstoja Saulės šviesą. Žmonės jau senovėje Saulės užtemimus laikė ženklais, lemiančiais stebuklus, dievybių įsiūtį ar kokius nors esmingus pokyčius ateityje.
Saulės „saugojimas nuo mirties“
Pirmoji užuomina apie žmonių stebėtą Saulės užtemimą yra daugmaž 5000 metų senumo. Raižiniai akmenyje, kitaip vadinami petroglifais, aptikti Airijoje, Mido grafystėje, Loughcrew vietovėje. Petroglife vaizduojamas Saulės ir Mėnulio išsidėstymas danguje bei horizontas. Tikėtina, kad akmenyje yra įamžintas 3340 m. pr. Kr., lapkričio 30 dieną vykęs Saulės užtemimas.
Teoriją apie tai, jog petroglifai vaizduoja Saulės užtemimą, pirmasis iškėlė Airijos aleoarcheologas Paulas Griffinas ir 1999 metais pradėjo tyrimus.
Po 3 metų, 2002-aisiais, P.Griffinas patvirtino užtemimo datą – ją, vertindamas Žemės, Saulės ir Mėnulio išsidėstymą, apskaičiavo naudodamasis astronomine programine įranga. Paaiškėjo, kad užtemimas vyko gerokai popiet – užtemimo metu aptemo beveik visa Saulė.
Neolito žmonės taip norėjo „apsaugoti dangaus dievą (Saulę) nuo mirties, šiai leidžiantis į „požemio“ pasaulį už horizonto“.
Tuose pačiuose monumentuose esantys raižiniai atskleidžia ne vieną astronominį įvykį – anot paleoarcheologo, persidengiantys koncentriniai apskritimai vaizduoja Saulės užtemimą, o atskiri koncentriniai apskritimai rodo Mėnulio užtemimą.
Netoli vietovės, kurioje yra minėti raižiniai, aptiktas radinys atskleidė, kad neolito laikotarpiu šioje vietoje gyvenę žmonės Saulės užtemimo prietaringai bijojo – ši baimė buvo palydėta žmonių aukojimu. Vienoje vietoje rasti sudeginti 48 žmonių kaulai leidžia manyti, kad Saulės užtemimą palydėjo ritualinė žmogžudystė.
2002 metais P.Griffinas rašė, kad neolito žmonės taip norėjo „apsaugoti dangaus dievą (Saulę) nuo mirties, šiai leidžiantis į „požemio“ pasaulį už horizonto“.
„Vidurdienis tapo naktimi“
Apie dar vieną Saulės užtemimą, vykusį Babilone, šiandien žinoma iš 2500 metų senumo molio lentelių. Vienoje iš jų aprašomas Saulės užtemimas Ugarito mieste, dabartinės Sirijos teritorijoje. Užtemimas vyko 1375 m. pr. Kr., gegužės 3 dieną.
Molio lentelėje aprašytas užtemimas – vienas iš anksčiausių šio reiškinio paminėjimų raštu. Lentelė buvo atrasta 1948 metais.
1989 metais žurnale „Nature“ pasirodžiusiame straipsnyje dar teigta, kad užtemimas įvyko 1223 m. pr. Kr., tačiau įvertinus visą lentelėje įrašytą turinį teko tai persvarstyti – lentelėje įrašyta, kad užtemimo metu danguje taip pat matėsi Marso planeta.
763 m. pr. Kr. Asirijos imperijoje, dabartinėje Irako teritorijoje, Saulė visiškai užtemo net 5 minutėms. Išlikusiuose to laikotarpio įrašuose Saulės užtemimas minimas tame pačiame kontekste, kaip Ašuro miesto sukilimas. Tai leidžia suprasti, kad to meto žmonių savimonėje šie du įvykiai buvo glaudžiai susiję.
Senovės graikų raštuose taip pat aprašomi Saulės užtemimai. Vienas iš aprašiusių šį astronominį įvykį buvo poetas Archilochas, gyvenęs VII a. pr. Kr. Užtemimas, kurį jis aprašė, veikiausiai vyko 647 metais. Poetas rašė, kad vyriausiasis olimpietis Dzeusas vidurdienį pavertė naktimi, paslėpdamas Saulės šviesą.
Saulės užtemimų aprašymų taip pat išliko ir iš senovės Kinijos, kurios astronomai užtemimus fiksuoti pradėjo VIII a. pr. Kr., ir aprašinėjo iki XV amžiaus.
Kinijos imperijos astronomų paliktuose istoriniuose šaltiniuose yra minimi net 938 Saulės užtemimai, pradedant Čunčiu laikotarpiu (771 m. pr. Kr. – 476 m. pr. Kr.) iki Mingų dinastijos valdymo pradžios (1368 m. – 1644m.), ir tik vos keli užtemimų paminėjimai pasirodė esantys klaidingi.
Tiesa, yra išlikusių ir ankstesnių Saulės užtemimo liudijimų. Kevinas D. Pangas, NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos astronomas kartu su kolegomis, nagrinėjo Kinijoje raštus įrašus, išlikusius ant vėžlio kiautų (vadintų orakulo kiautais), idant išsiaiškintų juose užfiksuoto užtemimo datą. Juos ištyrus nustatyta, kad jis vyko 1302 m. pr. Kr., birželio 5 dieną.
Nuo Kristaus mirties iki Mahometo gimimo
Krikščioniškose Evangelijose rašoma, kad po Jėzaus nukryžiavimo aptemo dangus – ką galima interpretuoti kaip stebuklą. Tiesa, vėliau istorikams pravertė šis įrašas – naudodamiesi astronomija jie pamėgino nustatyti Jėzaus mirties datą, pagal Saulės užtemimus.
Kai kurie istorikai mano, kad Biblijoje rašoma apie 29 metais vykusi visišką Saulės užtemimą, trukusį beveik 2 minutes, tuo tarpu kiti mano, kad aprašomas kitas visiškas užtemimas, kurio metu Saulės šviesa dingo daugiau nei 4 minutėms – šis užtemimas vyko 33 metais.
Užtemimas lydi ne tik Jėzaus istoriją. Korane rašoma, kad Saulės užtemimas įvyko prieš pranašo Mahometo gimimą.
Vėliau istorikai nustatė, kad Korane tikriausiai rašoma apie 569 metais daugiau nei 3 minutes trukusį užtemimą. Saulė taip pat aptemo po Mahometo sūnaus Ibrahimo mirties. Vis dėlto pirmieji musulmonai Saulės užtemimų nelaikė Dievo siųstais ženklais.
Kai Vilhelmo Užkariautojo sūnus, Anglijos karalius Henrikas I, mirė 1133 metais, šis nutikimas sutapo su daugiau nei keturias su puse minutės trukusiu visišku Saulės užtemimu.
Rankraštyje „Historia Novella“ Viljamas iš Malmesburio rašo, kad „bjauri tamsa“ sujaudino žmonių širdis. Po mirties prasidėjusios kovos dėl sosto paveldėjimo įstūmė karalystę į chaoso sūkurį. Šis užtemimas taip pat aprašomas „Anglosaksų kronikoje“.
Pirmoji nuotrauka ir reliatyvumo teorija
Tūkstančius metų vienintelis būdas įamžinti ir atvaizduoti Saulės užtemimą buvo tiek aprašymai, tiek paminėjimai kronikose, tiek ant akmens ar kaulo likusios įrantos ar menininkų interpretacijos.
Tačiau fotografijos atsiradimas XIX amžiuje apvertė viską aukštyn kojomis. Johannas Julius Friedrichas Berkowskis tapo pirmuoju žmogumi, įamžinusiu Saulės užtemimą dagerotipo pavidalu. Tai jis padarė 1851 metų liepos 28 dieną.
Pirmąją šio astronominio reiškinio nuotrauką J.J.F.Berkowskis padarė Karaliaučiuje, anuomet buvusiame Šventosios Romos imperijos sudėtyje. Saulės užtemimo įamžinimas vyko 84 sekundes. Nuo to laiko astronominių reiškinių fotografai vis stengiasi užfiksuoti kuo detalesnius šio kosminio reiškinio kadrus.
1919 metais Saulės užtemimas tapo savotišku mokslininkų triumfo simboliu. 1919 metais įvykęs visiškas užtemimas, trukęs 6 minutes ir 51 sekundę, leido mokslininkams įvertinti, kaip išsikreipia žvaigždžių šviesa, kai šios danguje atsiduria netoli Saulės. Stebėjimų metu padaryti atradimai patvirtino Alberto Einsteino žymiąją reliatyvumo teoriją.
