XX a. septintajame dešimtmetyje A.Bharati dirbo banko tarnautoju Naujajame Delyje ir gyveno kuklų gyvenimą su žmona ir trimis vaikais.
Vieną dieną jis netikėtai patyrė religinį apreiškimą ir 1970 m. nusprendė visą likusį gyvenimą pašvęsti hinduizmo dievui Šivai. Tam, kad galėtų juo sekti, jis paliko darbą, šeimą ir draugus bei tapo sadhu. Taip hinduizme vadinami asketiški vienuoliai, atsisakantys materialių turtų.
Net ir gyvendamas atokiau nuo materalių poreikių A.Bharati iš pradžių vis dar jautė pagundą daryti dalykus kurie jam, kaip vienuoliui asketui, buvo neleistini.
Todėl jis nutarė, kad norėdamas iš tiesų įtvirtinti savo religinius įsitikinimus turi padaryti ką nors drastiškesnio.
1973 m. jis nusprendė pakelti dešinę ranką ir laikyti ją pakeltą visą likusį gyvenimą, kad parodytų savo tikėjimą ir dėkingumą Šivai.
A.Bharati netrukus tapo gana populiarus pasaulyje, o šis gestas įkvėpė tūkstančius žmonių.
Paklaustas, kodėl laiko ranką pakeltą, jis atsakydavo, kad šis gestas skirtas kovoti prieš karus ir pasisakyti už taiką pasaulyje bei kad jis nori parodyti pagarbą Šivai.
Pabandykite kurį laiką palaikyti ranką iškėlę. Greičiausiai vos po kelių minučių pajusite skausmą. Iš pradžių ir A.Bharati siaubingai skaudėjo ranką, tačiau skausmas nenusvėrė jo atsidavimo.
Po pirmųjų dvejų metų A.Bharati pamažu pradėjo prarasti bet kokius pojūčius rankoje. Kartu su jais nykti ėmė ir skausmas. Dabar A.Bharati rankoje tiesiog nieko nebejaučia.
A.Bharati gestas įkvėpė kitus indus tapti sadhais ir bandyti ilgai laikyti rankas iškėlus į viršų, tačiau niekam kitam nepavyko priartėti prie jo pasiekimo.
Šis vyras vis dar laiko ranką aukštai iškeltą ir artimiausiu metu neketina jos nuleisti. Net jei ir norėtų, vargu ar jam pavyktų – jo rankos raumenys yra atrofavęsi ir greičiausiai norint pajudinti ranką reiktų išorinės prievartos.
Nors mums skamba keistai, A.Bharati veiksmai yra dalis senos ekstremalių asketinių praktikų tradicijos Indijoje.
Sadhai, siekdami dvasinio nušvitimo arba mokšos, dažnai laikosi griežtos savidisciplinos ir atgailos. Jų praktikos apima fizinio skausmo kentėjimą ir žemiškų malonumų atsisakymą. Jomis siekiama ugdyti vidinę dvasinę stiprybę ir skatinti kilimą į aukštesnę sąmonę.
Istoriškai indų asketai dažnai pasiekdavo ir peržengdavo fizinės ir dvasinės ištvermės ribas. Maitinimasis tik minimaliu maisto kiekiu, intensyvių ritualų atlikimas ar net miegojimas ant vinių lovų tarp sadhų yra įprasta. Tačiau A.Bharati atrado naują būdą siekti ištvermės.
Parengta pagal „History of Yesterday“ ir „Wikipedia“.
