Žodis „skopcai“ kilo iš seno rusų kalbos žodžio, reiškiančio „kastruoti“. Tiesa, patys skopcai savęs taip nevadino – jie save vadino romantiškesniais vardais, tokiais kaip „Dievo avinėliai“ ar „baltieji balandžiai“.
Skopcų didžiausio pakilimo metais „balandžių“ bendruomenės egzistavo tiek atokiuose Rusijos kaimuose, tiek turtinguose Sankt Peterburgo pirklių rajonuose.
Kai kurių šaltinių duomenimis, XIX a. sekta, nors ir persekiota, turėjo šimtus tūkstančių narių visoje Rusijoje. Sovietmečiu jų persekiojimas suintensyvėjo ir dabar tikrų „skopcų“ nebėra.
Portalas 15min kviečia plačiau susipažinti su skopcais, keistomis jų dogmomis ir likimu.
Skopcų kilmė
XVII a. Rusijoje įsigalėjo nusivylimas oficialiąja Rusijos stačiatikių bažnyčia. Ją daug rusų laikė biurokratine ir degradavusia struktūra.
Tai lėmė, jog nemažai šalies gyventojų pradėjo tikrojo tikėjimo ieškoti nuo Rusijos stačiatikių bažnyčios atskilusiose mažesnėse bendruomenėse.
Tokių bendruomenių doktrinos buvo labai įvairios, bet jas vienijo bažnytinės hierarchijos atmetimas ir tikėjimas, kad žmogus pats gali siekti išganymo.
Viena tokių buvo chlystai – religinė bendruomenė, kuri tikėjo, kad padedant Dievo galiai Jėzus Kristus ir Švč. Mergelė Marija gali įsikūnyti į bendruomenės narius.
Chlystai gyveno mažomis bendruomenėmis, į kurių lyderius, tikėjo jie, buvo įsikūnijęs Kristus. Jie praktikavo savęs plakimą rimbais, rengė ekstaziškus šokius ir tikėjo, kad jų metu įvyksta mistinis susiliejimas su Dievu.
Chlystai pasižymėjo ypatingu asketiškumu – visiškai nevartojo alkoholio, badaudavo savaitėmis, laikė nuodėme visus lytinius santykius, net tarp vyro ir žmonos.
Galiausiai trys chlystai valstiečiai, gyvenę Orlovo regione maždaug 200 km į pietus nuo Maskvos, žengė dar toliau – jie iškastravo save ir dar 30 bendruomenės narių. Jie tikėjo, kad taip išsilaisvins iš gašlumo ydos ir gyvens amžinąjį gyvenimą.
Vienas šių iškastruotų žmonių, Kondratijus Selivanovas netrukus ėmė skelbtis esantis Kristumi.
Taip pat jis pradėjo skelbti, kad lytiniai organai yra velnio ženklas ir tik kastracija gali padėti po mirties užsitikrinti amžinąjį gyvenimą rojuje.
Vietiniam popui ėmus skųstis apie keistą naują sektą, plintančią apylinkėse, 1772 m. pirmieji skopcai buvo valdžios ištremti į Sibirą, bet tai Selivanovui išėjo tik į naudą.
Ten, apsigyvenęs Irkutske, jis savo idėjas skelbė toliau. Po 20 metų atvykęs į Sankt Peterburgą Selivanovas jau buvo autoritetingas šventikas, dešimtis žmonių atvertęs į savo tikėjimą.
