Savo emocijas politinis kalinys ir tremtinys paaiškina paprastai: „Neužilgo po to nuėmė numerius, neberakino barakų, nuėmė langų grotas, leido rašyti daugiau laiškų į Lietuvą, daugelį į darbą leido be sargybinių, o su asmens leidimu, paleido tuos, kurie buvo teisti nepilnamečiai, grąžino uniformas, medalius, laipsnius areštuotiems pokaryje frontininkams (išlydėjome jau persirengusį su medaliais į Maskvą Žukovo štabo generolą, berods, Terentjevą, kuris gulėjo lazarete, išleido į laisvę slaugos reikalingus invalidus (pavyzdžiui, Jurgį Jurevičių, kuris užgriuvus akmens karjere su stuburo lūžimu galėjo menkai pajudėti ramentų pagalba – batsiuvys, palaidotas Tytuvėnų kapinėse, teko bendrauti).
Laisviau buvo galima net į kitus lagerius vykti su saviveikla (grojau akordeonu), sportinėms varžyboms (tinklinis, krepšinis, futbolas), ėmė mokėti (ašaras) už darbą kas mėnesį 8–20 rublių, sudarė galimybę už tuos pinigus (buvo pagal kortelę) šį tą iš maisto nusipirkti (...).“
Minint 2023-iuosius kaip Tremtinių ir politinių kalinių metus Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, bendradarbiaudamas su Europos atminties ir sąžinės platforma aktualizavo sovietinio Gulago – represinės režimo struktūros – nusikaltimų ir aukų atminimo temą pirmą kartą Lietuvoje pristatydamas tarptautinių ekspertų parengtą ekspoziciją „Europos Gulagas“.
Apie sovietines represijas ir kaip jas traktavo pats režimas kalbamės su Europos atminties ir sąžinės platformos stebėtojų tarybos nare sovietų baudžiamuosius mechanizmus tyrinėjančia istorike dr. Monika Rogers.
Lietuva – aktyvi istorinės atminties klausimais
- Kaip įsitraukėte į europinę kone 70 atminties institucijų iš 23 šalių vienijančios asociacijos veiklą?
- Natūraliai. Man visada rūpėjo istorinės atminties klausimai ir Lietuvoje aš buvau su tais žmonėmis ir tomis institucijomis, kurie turėjo panašius interesus ir vertybes. Noriu akcentuoti, kad Lietuva su Europos atminties ir sąžinės platforma bendradarbiauja nuo pat šios tarptautinės asociacijos veiklos pradžios.
Net dar daugiau. Lietuva buvo šios platformos viena steigėjų. Ir paroda „Europos Gulagas“ organizuotas kartu su Lietuva – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai tyrinėjo ir teikė medžiagą, kuri virto labai informatyvios ekspozicijos dalimi ir sulaukia daug politikų bei istorikų dėmesio Europos Sąjungos šalyse, kur yra pristatoma.
Paroda šiuo metu iš Lietuvos iškeliavo į Rumuniją. Anksčiau ji demonstruota Budapešte, Vengrijoje, Ščecine, Lenkijoje ir Tiranoje bei Škoderyje – Albanijoje.
Į Europos atminties ir sąžinės platformos stebėtojų tarybą buvau pasiūlyta ir išrinkta, kuomet platformos metinė konferencija vyko Vilniuje 2007 m.
Trėmimai – ekonomiškas teroro įrankis
- Ne vienerius metus lietuvių tremtinių ir politinių kalinių patirtas sovietines represijas tyrinėjate per nusikaltimų žmoniškumui, tarptautinei teisei prizmę. Kas, Jūsų vertinimu, lėmė, kad dalis sovietų okupuotos Lietuvos gyventojų turėjo palikti savo namus ir žmogaus orumą žeminančiomis ar net mirtinomis sąlygomis mėginti išgyventi atšiauriose SSRS teritorijose?
Aš manau, kad tirti represijų motyvaciją, kaip ją formulavo vienas ar kitas totalitarinis režimas, yra svarbu ne tik dėl istorijos žinojimo, bet ir dėl mums žinomo sovietų valdžios teroro prevencijos.
Aš manau, kad tirti represijų motyvaciją, kaip ją formulavo režimas, yra svarbu ne tik dėl istorijos žinojimo, bet ir dėl mums žinomo sovietų valdžios teroro prevencijos.
Pavyzdžiui, Holokausto tyrimai rodo, kad nusikaltimo mechanizmo supratimas užkerta kelią nužmoginančių kategorijų atsiradimui ir įsigalėjimui, slopina minios instinktus. Todėl man kaip mokslininkei šis klausimas aktualus.
Na, o kalbant konkrečiai apie sovietines represijas, kad būtų galima atsakyti, kuo tremtinius laikė sovietų okupacinė valdžia – priešais, pavojinga etnine grupe ar tiesiog pragmatiškai išnaudojama darbo jėga, reikia suprasti tris dalykus – kas sovietų valdžios struktūrų požiūriu buvo Lietuvos tremtiniai ir kokį teisinį bei socialinį statusą jie turėjo? Kaip trėmimai buvo organizuojami ir kokios institucijos buvo už juos atsakingos? Ką reiškė būti tremtiniu pačių trėmimų aukų akimis?
Lietuvoje sovietų valdžios vykdytų masinių trėmimų negalima laikyti vien paprastu priverstiniu asmenų perkėlimu, kaip kartais vis dar manoma Vakaruose. Trėmimu siekta šių žmonių grupių atsikratyti, išstumti jas iš komunistinį rojų kuriančios visuomenės.
Neatsitiktinai šie žmonės buvo gabenami iš Lietuvos gyvuliniais vagonais – taip jie buvo nužmoginami, prilyginti ekonominiam resursui.
Tai, kad tremtiniai buvo perkeliami į kitą teritoriją, o ne tiesiog sunaikinami fiziškai, mano nuomone, lėmė ekonominiai motyvai: sovietų režimui tremtiniai buvo tegul ir nedaug naudos duodanti, bet tik minimalių išteklių reikalaujanti darbo jėga.
Atpirkimo ožį pakeitė liaudies priešas
- Kaip šviesią ateitį paprastiems žmonėms žadantis režimas galėjo sau leisti brutalų ir žiaurų elgesį kaip trėmimai? Kaip susiformavo pateisinantis daugumos požiūris į tokį režimo veikimą? Kaip atsirasdavo bendrininkų iš vietinių okupuotų kraštų gyventojų šioms represijoms talkinti?
Atsakant reiktų prisiminti sovietinę ideologiją. Joje tremtinių grupė siejama su visiems totalitariniams režimams būdinga visuomenės priešo kategorija bei rusiškajame komunizme įsitvirtinusia kolektyvinės kaltės samprata.
Tą patvirtintų pats trėmimų organizavimo būdas: tremiami buvo ne pavieniai asmenys, o šeimos ir kitos žmonių grupės. Specifinė sovietinės ideologijos sąvoka „liaudies priešas“ gimė marksistiniame-lenininiame bolševizme dar iki komunistams užgrobiant Rusijoje valdžią.
![Lagerio kaliniai zonos teritorijoje gamina plytas. Neštuvus su moliu neša priekyje [?] Roguckis ir Stasys Gečas. Kengyras, Steplagas, Karagandos sritis, Kazachijos SSR, 1952 m. Tolumoje matyti lagerio lentų tvoros su spygliuotos vielos raizginiu fragmentas.](https://s1.15min.lt/images/photos/2023/12/08/original/lagerio-kaliniai-zonos-teritorijoje-gamina-plytas-nestuvus-su-moliu-nesa-priekyje-roguckis-ir-stasys-657318d49acc3.jpg)
Na, o kolektyvinės atsakomybės ir kolektyvinės kaltės samprata yra vienas totalitarinės sistemos bruožų. Būtent šis mąstymas nužmogina pavienį individą iki masės dalies, paverčia bevaliu ir bejėgiu mašinos, žmonių grupės ar net valdžios sraigteliu.
Kolektyvinės atsakomybės ir kolektyvinės kaltės samprata yra vienas totalitarinės sistemos bruožų. Būtent šis mąstymas nužmogina pavienį individą iki masės dalies, paverčia bevaliu ir bejėgiu mašinos, žmonių grupės ar net valdžios sraigteliu.
Prigyti bolševikiniame teisiniame mentalitete tokiai ideologijai padėjo tai, kad Rusijos provincijoje dar XIX a. buvo gaji kolektyvinės atsakomybės tradicija (rus. krugovaja poruką).
Tai situacija, kai, vyraujant kolektyviniam darbo ir socialinio gyvenimo modeliui, manyta, kad už bendruomenės gerovę ir jai padarytą žalą atsako ne tik konkretus individas, bet ir visa bendruomenė.
Tokia samprata susiliejo su vyravusia ideologija, kuri dėl socialinio teisingumo trūkumo SSRS kaltino turtingesnes visuomenės klases.
Pavyzdžiui, turtingi valstiečiai sovietinės ideologijos automatiškai buvo paskelbti komunistinės santvarkos priešais. Ir to režimui pakako pateisinti brutalius trėmimus okupuotoje Lietuvoje.
Žinoma, šalia buvo ir praktinės priežastys – siekiai atsikratyti bolševikams pasipriešinimą organizuoti galėjusio nepriklausomos Lietuvos elito.
Sovietų ideologiniai raštai, jų retorika be užuolankų deklaravo, kad kai kurios kategorijos žmonių turi būti nutrintos nuo žemės paviršiaus ir negali dalyvauti utopinėse komunizmo statybose.
Masiniai trėmimai be teismo – genocidas?
- Jeigu tai buvo atvirai sakoma ir rašoma, kodėl tuomet tarptautinei teisei iki šiol sunku komunizmą vadinti nusikalstamu, o trėmimus – genocidu?
- Nesu tikra, ar Baltijos šalių gyventojų trėmimus teisiškai galima klasifikuoti kaip genocidą (ar labiau tiktų kitas apibrėžimas, pvz., „nusikaltimai žmoniškumui“), bet bent jau genocidines intencijas aš juose tikrai įžvelgiu.
Sovietinėje teisėje įsitvirtino toks terminas „socialiai pavojingas elementas“. Ir tremtiniai buvo viena tokių grupių – nužmogintieji, identifikuoti, kaip neverti dalyvauti komunistinėje ateityje.
Tremtiniai buvo nužmogintieji, identifikuoti, kaip neverti dalyvauti komunistinėje ateityje.
Jei žiūrėtume į šių dienų tarptautinę teisę, toks traktavimas turi aiškių genocido elementų. Pasaulyje šiandien vykstančių karų, teroro akivaizdoje mes taip pat geriau suprantame, kas yra genocidas – ir kodėl tai atitinka tiek Rusijos veiksmus Ukrainoje, tiek prieš Lietuvą XX a. vykdytas represijas.
Remiantis tarptautine organizacija „Genocide Watch“, kiekvienas genocidas susideda iš 10 žingsnių.
Prieš atliekant masinį žmonių naikinimą, seka tokie etapai kaip nužmoginimas, diskriminacija, pilietinių teisių atėmimas. Tik aštuntasis genocido etapas yra persekiojimas, tik devintasis – išnaikinimas.
Analizuojant tai, kaip sovietai elgėsi su tremtiniais, išryškėja, kad daugelis šių etapų jau buvo įgyvendinti.
Taigi, mano nuomone, klaidingas yra Lietuvos tremčių tapatinimas tiesiog su administraciniu populiacijos perkėlimu, repatriacija, kartais pasigirstantis Vakaruose. Tai daug labiau primena etninį valymą, o gal net ir genocidą.
Gal kai kuriuos Vakarų teisininkus klaidina tai, kad trėmimas kaip bausmė buvo numatytas sovietiniame baudžiamajame kodekse. Vis dėlto, masiniai stalinistiniai trėmimai ir tremtis, kaip kriminalinė bausmė neturėtų būti tapatinami.
Pagal sovietinę baudžiamąją teisę tremties bausmė konkrečiam individui galėjo būti teismo taikoma už nusikaltimus, taip pat politinius. Bet tai buvo skirtingas fenomenas – masinių trėmimų atveju, tiek 1941 m. tiek vėliau, iš viso nebūdavo teismo. Remtasi įsivaizduojama kolektyvine kalte.
Tiesa, problema ta, kad socialinė grupė nebuvo įrašyta į genocido apibrėžimą tarptautinėje teisėje. Tačiau realybėje komunizmo ideologiją išpažįstantys režimai būtent šiuo pagrindu išžudė milijonus žmonių.
Bet koks teisinis mąstymas evoliucionuoja. Tad viliuosi, kad sovietinio tipo priešais paskelbtų „socialinių grupių“ naikinimas ateityje bus suvoktas kaip genocidas ir tarptautiniu mastu.
Gyvenimas tremty: kaip Gulage
- Gal galite pateikti pavyzdžių apie juridinę ir tikrąją tremtinio ir politinio kalinio padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje ir Rusijoje?
- Tremtinys Valentinas Dėdinas puikiai užčiuopė šią skirtį tarp tremtinio ir politinio kalinio, savo atsiminimuose nurodydamas, kad tremtiniai ir politiniai kaliniai iš okupuotos Lietuvos buvo vežami atskiruose vagonuose.
Pasak jo, būsimus Gulago kalinius sistema tuo metu identifikavo kaip tikrus nusikaltėlius, siunčiamus į mirties stovyklas, o tremtinius jis vadina tik „įtariamaisiais“, kurių kaltė „neįrodyta“.
SSRS masinių trėmimų metu ištremtų asmenų niekada teisiškai nepripažino nusikaltėliais – tad jie buvo tiesiog „nereikalingi žmonės“.
SSRS masinių trėmimų metu ištremtų asmenų niekada teisiškai nepripažino nusikaltėliais – tad jie buvo tiesiog „nereikalingi žmonės“.
Jie niekada nebuvo nuteisti ir niekada neišgirdo oficialaus, kad ir suklastoto, verdikto, aiškiai nurodančio: „Kaltas.“ Tačiau iš tiesų šie asmenys buvo laikomi visavertės sovietinės visuomenės atmatomis.
Iš pradžių ištremtiesiems buvo sunku suprasti trėmimų logiką. Kadangi nebūdavo teismo, kai kurie žmonės manė, kad jiems tebegalioja nekaltumo prezumpcija ir kad jie yra ištremti paprasčiausiai dėl apmaudžios administracinės klaidos.
Dėl to sovietų valdžiai, net pačiam Stalinui, buvo rašomi skundai ir malonės prašymai siekiant įrodyti, kad vienos ar kitos šeimos nariai yra nekalti.
Išlikę dokumentai patvirtina, kad sovietų valdžia su tremtiniais elgėsi toli gražu ne kaip su tiesiog perkeltaisiais asmenimis, o kaip su tikrų tikriausiais nusikaltėliais ir priešais.
Štai sovietinių pareigūnų 1948 m. parengtoje ataskaitoje Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pirmininkui Mečislovui Gedvilui vartojamos sąvokos „areštuotasis“, „nuteistasis“, nors iš dokumento konteksto akivaizdu, kad jame kalbama apie be teismo, pagal sąrašus ištremtus žmones.
- Kaip tremtiniai gyveno tremtyje? Ir kaip jie gyveno, grįžę iš tremties? Ar jie grįžo laisvais žmonėmis, nes buvo ištremti be teismo nuosprendžių?
- Nors skirtumų, žinoma, būta, tremtinių gyvenimas tremties vietose buvo organizuojamas panašiais principais kaip ir Gulage. Jį administravo tos pačios institucijos kaip ir organizavusios baudžiamąjį persekiojimą, bausmės įgyvendinimą ir nuteistųjų priežiūrą.
Pavyzdžiui, specialiąsias gyvenvietes, kuriose buvo apgyvendinti 1941 m. Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Moldovos tremtiniai, administravo NKVD, sujungtas su Gulago sistema. Taigi, nors teoriškai ir įstatymiškai Lietuvos tremtiniai buvo ne baudžiamosios, bet administracinės teisės subjektas, praktiškai jų padėtis labai stipriai nuo Gulago kalinių nesiskyrė.
Ne vienas buvęs tremtinys atsiminimuose ar dienoraštyje yra aprašęs, kad su tremtiniais buvo elgiamasi kaip su tikrais nusikaltėliais.
Tremtinių gyvenimo pobūdis, kasdienė rutina taip pat buvo panašesnė į lagerio gyventojų nei į laisvėje gyvenančių SSRS žmonių. Tremtiniai buvo be perstojo stebimi ir sekami sovietinių pareigūnų.
Kaip ir Gulage, pagrindinė tremtinių kasdienės rutinos dalis buvo priverstinis darbas. Be to, buvo stipriai suvaržyta jų judėjimo laisvė, o pažeidusieji griežtas judėjimo taisykles būdavo traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Nereikia pamiršti ir kankinimo badu, kurį patyrė ir politiniai kaliniai ir tremtiniai.
Sovietinė visuomenė, veikiant ideologinėms klišėms, tremtinius išties ilgainiui ėmė tapatinti su liaudies priešais.
Antai tremtinei Jūratei Bičiūnaitei-Masiulienei gyvenant Sibire teko patirti, kad dauguma vietos gyventojų į jos šeimą žiūri kaip į nusikaltėlius ir pravardžiuoja „prakeiktais buožėmis“.
Į „priešo“ sąvoką įėjo net maži vaikai. Tai dar kartą patvirtina už sovietinių trėmimų slypėjusias genocidines intencijas.
Dėsninga, kad net po Stalino mirties į Lietuvą grįžę tremtiniai nebuvo integruojami į visuomenę, jautėsi paženklinti tremties.
Net po Stalino mirties į Lietuvą grįžę tremtiniai nebuvo integruojami į visuomenę, jautėsi paženklinti tremties.
Sovietinės tarnybos dažnai atsisakydavo grįžusius tremtinius Lietuvoje registruoti, jiems čia buvo sunku įsidarbinti, juos stebėjo KGB. Dėl šių sunkumų buvę tremtiniai neretai būdavo priversti grįžti atgal į tremties vietas.
- Kaip keičiasi Lietuvos visuomenės, mūsų šalies istorikų požiūris į tremtinius ir politinius kalinius?
- Lietuviškoje istorinėje savimonėje kalinimas Gulage bei trėmimai suvokiami kaip vieni žiauriausių sovietų režimo nusikaltimų. Bet tai būdinga ir kitoms sovietines represijas patyrusioms šalims.
Dar prieš Sovietų Sąjungos griūtį, vadinamaisiais „pertvarkos“ laikais, šiek tiek atlaisvėjus sovietinio režimo gniaužtams, susiformavo įdomus reiškinys.
Jį sovietologas Alexei’us Yurchakas apibūdino kaip daugelio SSRS gyventojų patirtą stiprų psichologinį efektą, sąmonės lūžį. Tuo metu viešoji erdvė prisipildė ilgai slopintų prisiminimų apie sovietų režimo nusikaltimus, jų nulemtas kolektyvines traumas.
Lietuvoje Sąjūdžio laikais ir pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo masiškai leidžiami tremtinių dienoraščiai ir atsiminimai.
Atkūrus nepriklausomybę, čia sukurta teisinė bazė, leidžianti buvusius tremtinius pripažinti komunistinio režimo aukomis.
Tremties tema ir šiandien sulaukia nemažai žiniasklaidos dėmesio. Susidomėjimas ja dar labiau išaugo brutalaus Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste, kai ukrainiečių grobimai ir trėmimai vėl tapo skaudžia realybe.
Šiandien, atliktų ilgamečių tyrimų dėka, mes jau neblogai žinome tremčių organizatorius, ištremtųjų skaičius, jų patirtis ir kančias.
Turime ir atminimo, pagerbimo tradicijas, ir daug jaunimo iniciatyvų. Džiaugiuosi, kad politiniai kaliniai ir tremtiniai šiandien Lietuvoje nėra pamiršti – bet tapo mūsų tautos šviesuliais, herojais. Palaikau bet kokias iniciatyvas, kad jų padėtis šiandien būtų dar geresnė. Tik liūdna, kad tiek mažai šių žmonių yra likę tarp mūsų. Tad dar labiau branginkime esančius šalia, klausykimės jų istorijų ir pasakojimų – kol dar yra galimybė.
