Pradžioje apsibrėžkime sąvokas. Striptizo klubas – tai intriguojanti vieta, kurioje striptizo šokėjai teikia suaugusiems skirtas pramogas, o interjeras, priklausomai nuo konkrečios vietos, primena naktinio klubo ar baro, teatro ar kabareto stilių.
Pats striptizas – erotinis šokis, kurio metu apsirengęs atlikėjas ar atlikėja palaipsniui nusirengia, kol iš dalies arba pilnai parodo gamtos sukurtą kūną.
Patrauklu, kai kas nors nusirengia
Toks vaizdas yra galingas afrodiziakas, atskleidžiantis natūralias žmogaus kūno paslaptis, keliantis įtampą ir jaudulį.
1992 m. Čikagos universiteto atlikto tyrimo metu nustatyta, kad antroji po vaginalinių santykių dažniausiai trokštama sekso praktika yra stebėti, kaip kas nors patrauklus nusirengia.
Kartu su šokio „judesio poezija“ drabužių nusivilkimas tampa dar seksualesnis. George Bernardas Shaw tai vadino „vertikalia horizontalaus troškimo išraiška“.
Striptizo susiformavimo ištakos yra erotinio šokio šaknyse, o pastarasis yra senesnis už užrašytą istoriją.
Atrodo, kad žmonės šoko netrukus po to, kai pradėjo vaikščioti, ir kai kurie iš pirmųjų šokių buvo būtent erotiniai.
Vieni antropologai teigia, kad ankstyvieji priešistoriniai šokiai tarnavo genčių sutelkimui.
Kiti, labiau sociobiologiškai žvelgiantys, teigia, kad jų funkcija buvo vilioti meilužius demonstruojant seksualinį „tinkamumą“.
Atsiradus žemdirbystei, atsirado ir „vaisingumo šokiai“: vienuose pasitelkiami moterų lytiniai organai dirbamos žemės drėkinimui, kituose pasėlius augti skatino vyrų erekcija.
Nuogas šokis prieš mūsų erą – garbinamas ar smerkiamas?
Didžiąją mūsų priešistorės dalį Homo sapiens buvo toks pat nuogas kaip ir visi kiti gyvūnai.
Bet ilgainiui, remiantis turbūt labiau praktinėmis, nei gėdingomis priežastimis, imtasi dengti savo kūnus gyvūnų odomis ir lapija.
Na, o dabar nuogumas yra „vartai“ tarp civilizuoto, apsirengusio pasaulio ir nuogos malonumų karalystės.
Mitologijoje striptizas buvo ir šventas, ir smerkiamas, jį atlikdavo ir garbingiausi dievai, ir labiausiai niekinami demonai.
Viename seniausių žmonijos mitų, senovės šumerų pasakojime apie Inanos nužengimą į požeminį pasaulį, vaizduojamas šventas striptizas.
Prie kiekvienų iš septynių vartų deivė nusivelka po drabužį ar juvelyrinį dirbinį, kol nuoga atvyksta į pragarą: įtempta kelionė, kuri galiausiai sustiprina Inanos galią.
Daugiau įrodymų apie šią profesiją aptinkama 600 m. pr. m. e. Romėnai pirmenybę teikė nuogo kūno erotinėms pasekmėms: balandžio mėnesio Floralijos festivalyje, skirtame gėlių ir vaisingumo deivei pagerbti, buvo viešai ir džiugiai demonstruojamas striptizas ir nuogi šokiai.
VI a. pr. m. e. Bizantijos imperatorienė Teodora, viena geriausių striptizo šokėjų, prieš ištekėdama už savo ištikimiausio kliento imperatoriaus Justiniano nusirenginėjo vaidindama Ledos ir gulbės mitą.
VII a. bažnyčia uždraudė tokią praktiką, pasmerkdama striptizą, visas viešo nuogumo formas ir pačią kūno vertę – bet tik paprastiems žmonėms.
Privatūs erotiniai pasirodymai turtingiesiems buvo visai kas kita. Pačiame Vatikane, privačiame popiežiaus Aleksandro VI dvare galima buvo sutikti tokį vaizdą: „Po vakarienės jos šoko su tarnais: iš pradžių apsirengusios, o paskui nuogos“.
Renesansas atskleidė klasikinį striptizo aktą. Prancūzų kolonistai Šiaurės Afrikoje atrado „bičių šokį“, kai šokėja nusirengdavo apsimesdama, kad ieško į drabužius įsipainiojusios bitės.
Toks striptizas persikėlė į Paryžių devintojo dešimtmečio gėjų teatre ir, sujungtas su burleska, suklestėjo „Moulin Rouge“ teatre.
1905 m. olandų striptizo šokėja Mata Hari, vėliau per Pirmąjį pasaulinį karą sušaudyta kaip šnipė, tapo erotinio šokio sensacija „Guimet“ muziejuje.
Skirtingų kultūrų tradicija
Didžiojoje Britanijoje XX a. trečiajame dešimtmetyje Laura Henderson pradėjo rengti nuogų merginų pasirodymus Londono „Windmill“ teatre. Tuo metu Didžiosios Britanijos įstatymai draudė nuogoms merginoms judėti.
Kad išvengtų nuobaudų, šokėjos pasirodydavo stacionariuose rėmuose, kur, naudodamos besisukančias, jų kūnus judinančias virves, faktiškai laikėsi įstatymo ir pačios savo kūno judėti neskatino.
Japonų striptizo klubo terminas „nūdo gekijo“ pažodžiui reiškia „nuogalių teatras“. Amerikietiško stiliaus striptizas Japonijoje išpopuliarėjo JAV okupacijos metu po Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Viename iš garsiausių variantų žiūrovams buvo duodami didinamieji stiklai, kad jie galėtų stebėti vaizdą iš arti.
XX a. šeštajame dešimtmetyje japonų striptizas tapo seksualiai atviresnis ir mažiau orientuotas į šokį, kol galiausiai tapo tiesiog gyvo sekso šou.
Azijoje sekso industrija taip išplito, kad dešimtajame dešimtmetyje Tokijo rajonas Kabukicho tiesiogiai buvo apibūdinamas kaip peep šou, striptizo klubų ir „masažo“ salonų rajonu, o Bankokas įgijo pasaulio sekso sostinės reputaciją.
Šiuolaikinis striptizas
Senasis striptizas dažnai baigdavosi tada, kai atlikėjas būdavo nuogas, jei išvis šokėjos numatyta kulminacija siekė tokias ribas.
Tačiau nuo 7-ojo dešimtmečio striptizo šokėjoms nusirengimas tapo tik vartais į nuogą arba beveik nuogą egzotiškų šokių pasaulį, kuris šiandien apima šokius prie stulpo ir visišką kūno demonstravimą.
Puristai mano, kad būtent dėl šios priežasties striptizas ir prarado savo dirgiklį. Kiti sako, kad, kol nėra lytinių santykių, dirginimas visgi išlieka.
Iš tiesų, striptizo šokėjos parduoda sekso fantaziją. Jei jos pažeidžia šią taisyklę – palieka striptizo šokėjos titulą ir patenka į prostitucijos sritį.
Tradiciniame striptize nėra lytinių santykių. Klientas arba nepasiekia kulminacijos, arba ją pasitinka kelnėse.
Kaip ir visų rūšių sekso paslaugų tiekėjos, sėkmingiausios striptizo šokėjos geba parduoti emocinio artumo iliuziją ir suteikti kitiems galimybę žiūrėti į jų nuogumą nesigėdijant.
Kai kurių striptizo šokėjų ir nuolatinių klientų tarpusavio ryšys dažnai išsivysto į tikrą žmogišką santykį.
Nepaisant to, šioje industrijoje emocinė iliuzija tokia pat svarbi kaip ir atlikėjo grožis ar šokio sugebėjimai.
Teksto autorė Patricija Kontautaitė yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentė, atliekanti praktiką 15min.
