Kaip, neturėdami kaukių ir dezinfekcinio skysčio, ligas atbaidydavo mūsų protėviai? Kaip gydytis liepė liaudies medicina, kol šiuolaikinio suvokimo nei apie ligų priežastis, nei apie prevenciją dar nebuvo?
Maro (liaudiškai – pavietrės) epidemijos Lietuvoje buvo gan dažnos. XVI a. jos siaubė kraštą kas 7-8 metai.
XVII a. prie maro prisijungė ir šiltinės bei raupų epidemijos, o XVIII amžiaus pradžioje maras vien Vilniuje nusinešė nuo 23 000 iki 33 700 tūkstančių gyvybių.
XIX a. maro epidemijų nebeliko, bet jas pakeitė šiltinė, dizenterija ir cholera.
Šalia jų plito ir kitos užkrečiamos, arba, kaip tuomet sakyta, „limpamos“ ligos, tokios kaip drugys (dažniausiai tapatinamas su maliarija), džiova (tuberkuliozė), gripas (dažnai klaidingai diagnozuotas) bei sloga.
Lietuvius itin kankino ir odos ligos – niežai, paslaptingieji piktšašiai bei karpos. Istoriniuose šaltiniuose minimas ir sifilis, vadintas blogąja, piktąja liga, prancūzlige. Ši liga turėjo ypač blogą reputaciją, netgi kalbėjimas apie ją laikytas gėdingu.
1498 m. Vilniuje šios ligos sergamumo mastai buvo epideminiai, o XVII-XVIII amžiais ja sirgo maždaug 8-10 procentų LDK miestiečių. Kitaip nei kitos, tautosakoje ji nefigūruoja daugiausiai dėl mažo susirgimų skaičiaus kaimuose.
Iš visų šių ligų pasauliniu mastu baisiausiomis laikomos maras, cholera ir raupai. Jos ir mūsų tautosakoje atsimenamos ryškiausiai, nes paliko didžiausią trauminį pėdsaką žmonių atmintyse.
„Neduok, Dieve, matyti tą, ką mudu matėm. Verčiau mirt negu vaikščiot tarp negyvų žmonių. Kur tik eini – visur pilna nabašninkų. Gyvuliai vaikščioja baubdami. Karvės vaikščioja pertvinkusios, kiaulės žviegia neėdusios. Baisu“, - tokią citatą galima rasti Lietuvių mokslinės draugijos rankraščiuose, kuriais rašydama disertaciją „Užkrečiamų ligų samprata XIX a. – XX a. pirmosios pusės lietuvių folklore“ rėmėsi mokslininkė Asta Skujytė-Razmienė.
Neduok, Dieve, matyti tą, ką mudu matėm. Verčiau mirt negu vaikščiot tarp negyvų žmonių. Kur tik eini – visur pilna nabašninkų. Gyvuliai vaikščioja baubdami. Karvės vaikščioja pertvinkusios, kiaulės žviegia neėdusios. Baisu.
Tuometinėje liaudies medicinoje buvo sunku atskirti vieną ligą nuo kitos, ypač kai jų simptomai panašūs.
Vien šiltinė turėjo kelis pavadinimus bei išskiriamas rūšis su kitokiais simptomais – karštligė, karštinė, žaibiška, bekarštė, dėmėtoji, beriamoji ar vidurių šiltinė.
Verta paminėti, kad tuomet grėsmę kėlė daug ligų, nuo kurių vienaip ar kitaip mirdavo šimtai žmonių, tad tiksliai nustatyti, kuri konkrečiai liga vieno ar kito protrūkio metu siautė per kaimus, sunku. Ypač turint mintyje, kad kelios užkrečiamosios ligos neretai siausdavo ir vienu metu.
Ikimoderniosios medicinos epochoje dar nebūta mokslinio ir visiems žinomo ligų priežasčių aiškinimo, dažnai – ir efektyvaus gydymo.
Todėl visuomenės gan dažnai paaiškinimus sukurdavo pačios, priskirdamos ligoms antgamtines galias.
Tautosakoje užkrečiamos ligos įgydavo antropomorfinį pavidalą. Lietuvoje gausiais vaizdiniais išsiskyrė maras ir cholera – abi dažniausiai buvo moteriško pavidalo.
Kartais jos rengdavosi juodai, kartais baltai; kartais važiuodavo karietoje, kartais – geldoje.
Nors kartais pasirodydavo bobos įvaizdžiu, dažniausiai jos buvo ponios, o kartais maras apsireikšdavo ir archajiškos deivės forma.
Sakmėse dažnas vaizdinys būdavo ligos beldimas į langus, bet svarbiausia – klausimo, mįslės uždavimas: „Būdava, kad vienoj pirkioj po nakt neatsikeldava visa gaspada. Saka, jog tai darydava mario deivė, o tai būva taip. Jinai važiuodava kap jauna moteris nekočioj, katrą tysė balta kumelaitė. Nakčiu atvažiavus kur nor po langu jinai klausdava: „Ar jau miegat“. Žmonės dažniausiai atsakydava: „Jau miegam“. Tai tadu tieji ir neatsikeldava. Katrie atsakydava: „Da nemiegam“ tieji da nemirdava. Kadu žmonys dažinoj taip atsakinėt, jieji taip sakydava, o tadu jie nemirdava.“
Kartais, tikėjo lietuviai išgyvenimas priklausydavo nuo įsiteikimo šioms ligoms, paliekant sriubos prie slenksčio. Epidemijų mastas ir baimė pasireiškė ir drastiškais aukojimo būdais.
Kai kuriose sakmėse nuo choleros buvo ginamasi žmones laidojant gyvus: „Našlaitė Varkumščiznoje gyva užkasta po berželiu, nes cholera vaikščiojo. Kai vėjas pučia, tai šakos lyg ir verkia.“
Našlaitė Varkumščiznoje gyva užkasta po berželiu, nes cholera vaikščiojo. Kai vėjas pučia, tai šakos lyg ir verkia.
Tokių nelaimėlių našlaičių sakmėse ne vienas, o prie jų prisijungia ir kiti bendruomenei nereikalingi žmonės, pavyzdžiui, senyvi žmonės.
Kitos, dažniau sutinkamos ligos, irgi dažnai turėjo antropomorfinį pavidalą.
Štai minėtas drugys buvo ponas arba ponaitis. Šis irgi dažnai buvo raitas: „Jau anas jaučia – numana, kad jį grait pradės krest drugis, tik mata atjoja un arklia raitas kokis ponaitis.“
Sakmėse apie ligas ryškėjo tam tikros tendencijos. Tautosakos tyrėja ir humanitarinių mokslų daktarė A. Skujytė-Razmienė aiškino šį ligų, kaip ponų, vaizdavimą per lietuvišką patarlę: „Visi velniai – ponai, bajorai.“ Tokių priežodžių ir patarlių lietuvių kalba nestokojo.
Ir dvaro gyvenimas patarlėse buvo peikiamas: „Juo ilgiau diduomenės dvare, juo ilgiau pekloje pas velnius.“ Neatsitiktinai ligos vaizduotos su žirgais – juk žirgas – prabanga, neįperkama valstiečiui.
O ir pats jojimo motyvas perkeltine prasme lietuvių žodyne dažnas. Jis gali būti išgirstas ir dabar, tokiose frazėse kaip: „Nesėdėk kitam ant sprando,“ tai yra, nebūk bėda, išlaikytinis. O kitą žmogų nujodyti dar tebereiškia tą patį – nuvarginti.
Galima daryti išvadas, kad liaudies atmintyje dar prieš epidemijas nusėdo itin negatyvios nuomonės apie bajorus, jų gyvenimo būdą ir jų primestas prievoles. Šios nuomonės persikėlė ir į ligų vaizdinius.
Drugio atveju jojimo motyvas pasireiškė itin ryškiai. Ponaitį drugį buvo galima įtikinti, kad jis kankina ne tą subjektą.
Vienas visoje Lietuvoje paplitęs drugio atsikratymo būdas buvo išjojimas žarstekliu. Jį reikėjo pririšti prie tvoros, o ant jo užrišti avižų maišelį. Tikėta, kad tas, kas jį pasiims, pasiims ir ligą.
Taip pat liaudies išmintis teigė, kad jeigu drugiu susirgai, kai tave išgąsdino, tuomet tau reikia kažką išgąsdinti, kad liga persimestų jiems. Tačiau tyčiotis iš kito ligos negalima, nes ji persimes tau.
Na, o jeigu užlaipinti drugį kitam ant sprando nesinori, tuomet galima šildytis saulės spinduliuose.
Drugys turėjo labai daug variacijų, tad buvo būtina atrasti ligos sukėlėją prieš gydantis. Buvo tikima, kad ši liga gali pasiversti gyvūnu: „kiek yra gyvulių, tiek yra drugių“.
Kokio gyvūno viziją matei krečiant priepuoliui, atitinkamai turėjai ir gydytis: „Plaukais smilkytis, kraujo, įlašinus iš ausies, to gyvulio gerti arba mėšlo truputį, užpylus arielka, išgerti.“
Kitos sakmės apie ligas nė kiek nenusileido marui, cholerai ir drugiui. Lietuviai tikėjo, kad tuberkulioze užkrečia žmogaus kvapą užuodusi rupūžė. Kitame sakmės variante susergama atsistojus į sergančio skreplį.
Norint vaiką išgydyti nuo džiovos buvo siūloma pasitelkti kaimyno išmintį: „Jeigu vaikas serga džiova (sukata), tai reikia jis pasodinti ant girnų akmens ir malti kolaik kas nors atėjęs paklaus: „Ką čia darai?“, taip paklausus reikia atsakyti: „Sukatą malu, sukatą malu“ ir smarkiai sukti girnas. Tuomet atėjęs turi pasakyti: „Malk, malk, visą sukatą sumalk!“. Taip pasakius galima sustoti, ir vaikas ims gyti.“
Tikėta, kad vėjaraupius, kaip sufleruoja žodis, sukelia vėjas. Manyta, kad nuo lauke paliktų džiūti vystyklų vaikas gali jais susirgti.
Todėl sergant reikėjo užsidaryti langus ir skaromis aptaisyti durų plyšius.
Liaudies medicina mokė gydytis ir maistu. Nuo raupų, anot jų, gerai gydydavo medaus, degtinės, pieno ir cukraus sriuba.
Šiltinė gydyta virintomis rūgštynėmis, kiškio kopūstais ar didele stikline mielių.
Matome, kad mūsų protėviams teko sunki dalia – gydytis patiems, pasikliaunant tik savo ir kaimynų išmone. Nesant modernios medicinos, beliko tikėtis, kad padės mįslės, aukos ir homeopatija.
Šio straipsnio autorė – 15min praktikantė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentė Gabrielė Plutulevičiūtė. Straipsnis paremtas Astos Skujytės-Razmienės disertacija „Užkrečiamų ligų samprata XIX-XX a. folklore“.
