Žydų imigracija į Palestiną prasideda
Konflikto šaknys slypi dar XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.
Tuomet dabartinė Izraelio, Gazos Ruožo ir Vakarų Kranto teritorija, kuri Palestinos vardu buvo vadinama dar nuo senovės Romos laikų, priklausė Osmanų imperijai. Jos gyventojų daugumą sudarė musulmonai arabai, mažumą – žydai.
Bet žydų daugėjo. Nuo persekiojimo Europoje bėgantys žydai, ypač iš Rytų Europos, pradėjo keltis į Palestiną, pirkti čia žemę. Jie norėjo susikurti sau tėvynę, kurioje galėtų jaustis saugūs. Izraelį žydai laikė šventąja žeme.
1897 m. įkurta Pasaulinė sionistų organizacija iškėlė tikslą būtent Palestinoje įkurti žydų tautos namus. Būtent todėl XX a. pradžioje žydai sparčiai kėlėsi į šį kraštą, sionistinės organizacijos iš vietos gyventojų arabų supirkinėjo žemes.
Po I pasaulinio karo Osmanų imperijai pralaimėjus teritorija atiteko Britų imperijai. 1917 m. britai paskelbė Balfūro deklaraciją, kurioje minėjo, kad po karo britai teiks pagalbą Palestinoje kuriant „žydų tautos židinį“.
Pasibaigus I pasauliniam karui Jungtinė Karalystė gavo mandatą valdyti Palestiną, kurį įteisino Tautų Sąjunga.
Balfūro deklaracija tapo britų politikos Palestinoje pagrindu. Valdydami Palestiną britai palankiai žiūrėjo į žydų imigraciją į šį kraštą, ir žydai čia kėlėsi masiškai.
Tai kėlė čia nuo seno gyvenusių arabų nepasitenkinimą. Tarp naujakurių žydų ir senųjų vietinių arabų neretai kildavo konfliktų, trintis vis stiprėjo, neretai prasiverždavo ir smurtu. 1936–1939 m. arabai surengė nesėkmingą sukilimą prieš britų valdžią.
Tačiau imigracija nesiliovė. 1919–1948 m. į Palestiną imigravo apie 450 tūkst. žydų, 1939 m. žydai sudarė apie 30 proc. Palestinos mandato gyventojų.
