Tai bus išskirtinė ceremonija su šimtmečių senumo tradicijomis, papročiais ir ritualais, prie kurios planavimo dar būdama gyva didele dalimi prisidėjo ir pati Elžbieta II. Tačiau net ir geriausiai suplanuotose ceremonijose kartais įvyksta netikėtų dalykų.
„Daily Mail“ primena įdomiausias karališkųjų laidotuvių tradicijas, didžiausius netikėtumus ir įdomius faktus apie ankstesnes karališkąsias laidotuves.
Šuo, supykdęs kaizerį
Apie Elžbietos II meilę korgių veislės šunims žino visi. Ar kuris nors iš jos augintinių dalyvaus jos laidotuvėse, nežinia, tačiau anksčiau monarchų šunys buvo įtraukiami į laidotuvių ceremonijas.
Karalius Edvardas VII, miręs 1910 m., prieš mirtį kruopščiai suplanavo savo laidotuves.
Procesijoje, vykusioje per jas, dalyvavo ir mylimas karaliaus foksterjeras vardu Cezaris, kuris visur lydėjo šeimininką jam esant gyvam.
Cezaris, kurį karaliaus dvariškiai ne itin draugiškai pravardžiavo Smirdžiumi (Stinky), mirus karaliui buvo labai liūdnas ir blaškėsi po rūmus, ieškodamas šeimininko.
Kurį laiką jis netgi nieko neėdė, o kartą jam dingus po paieškų karalienė Aleksandra jį rado pasislėpusį po mirusio karaliaus lova.
Per laidotuvių ceremoniją jis greitai išgarsėjo visame pasaulyje, nes klusniai tipeno netoli karaliaus karsto šalia jį lydėjusio kareivio ir už mėgstamiausio karaliaus žirgo.
Cezaris procesijoje atsidūrė prieš naująjį karalių Jurgį V ir užsienio valstybių lyderius, įskaitant ir aštuonis kitus karalius. Tai įsiutino Vokietijos kaizerį Vilhelmą II.
Šuns ir karaliaus draugystė buvo įamžinta netgi ant Edvardo VII kapo šv. Jurgio koplyčioje Vindzoro pilyje. Cezaris buvo iškaltas akmenyje, susirietęs prie šeimininko kojų.
Baltosios lazdos sulaužymas
Baltosios lazdos sulaužymas skamba kaip tradicija iš magiškosios fantastikos knygos. Tačiau ji vyksta ir per karališkąsias laidotuves Jungtinėje Karalystėje.
Šią šimtmečių senumo ceremoniją per laidotuves atliks lordas kamerdineris – aukščiausias karališkųjų rūmų pareigūnas. Šiuo metu šias pareigas eina baronas Andrew Parkeris, buvęs Jungtinės Karalystės saugumo tarnybos MI5 vadovas.
Baltoji lazda, kurią jis nešioja, yra vienas jo pareigų simbolių. Tačiau per laidotuves pirmadienį jis iškilmingai sulaužys lazdą virš Elžbietos II kapo, taip pažymėdamas savo tarnybos jai kaip valdovei pabaigą.
Paskutinį kartą ši tradicija buvo vykdoma 1952 m., kai tuometinis lordas kamerdineris, Klarendono grafas, tai padarė virš Jurgio VI kapo.
Bloga lemiantys ženklai
1936 m. per Jurgio V laidotuvių procesiją vienas Imperatoriškosios valstybinės karūnos, kuri sekant tradicijomis procesijos metu gulėjo ant karaliaus karsto, kryžių atšoko nuo karūnos ir nukrito ant žemės.
Naujasis karalius, Jurgio V sūnus Edvardas VIII, tai priėmė kaip blogą ženklą. Ir išties jo valdymas buvo daug trumpesnis, negu buvo galima tikėtis.
Po 12 mėnesių jis atsisakė sosto ir vedė išsiskyrusią amerikietę Wallis Simpson. Karaliumi tapo jo brolis Jurgis VI.
Būtent toks Edvardo VIII sprendimas sudarė sąlygas ir Elžbietai II, Jurgio VI dukrai, ateityje tapti karaliene.
Moterys laidotuvėse – tik nuo karalienės Viktorijos
Iki karalienės Viktorijos, valdžiusios 1837-1901 m., valdymo laikų britų etiketo taisyklės diktavo, kad kilmingos moterys apskritai neturėtų dalyvauti jokiose laidotuvėse.
Tačiau karalienė Viktorija pati šios taisyklės nepaisė ir savo valdymo metu lankėsi ne vienose laidotuvėse.
Todėl, kai ji mirė 1901 m., jos valstybinėse laidotuvėse dalyvauti moterims pirmąkart irgi buvo laikoma priimtinu dalyku.
Nuo tada visose britų monarchų laidotuvėse moterys galėjo lygiomis teisėmis su vyrais dalyvauti tiek gedėjimo ceremonijose, tiek laidotuvėse.
Sulūžęs vežimas ir pasikeitusios tradicijos
Tradiciškai, vykstant monarcho laidotuvių procesijai, vežimą su monarcho karstu Londono gatvėmis traukia jaunesnieji karinio jūrų laivyno kareiviai, neužimantys jokių vadovaujančių pareigų.
Bet ši tradicija atsirado tik 1901 m., o tai lėmė netikėtas atsitikimas per karalienės Viktorijos laidotuves.
Vežimą turėjo traukti Karališkosios žirgų artilerijos žirgai. Bet tuomet, vienais duomenimis, keliant į vežimą beveik pusę tonos sveriantį karstą, vienas vežimo strypų, prie kurio buvo rišami jį tempiantys žirgai, netikėtai lūžo. Atskilęs medžio gabalas dar ir pataikė į vieną žirgų, dėl ko šis supanikavo ir netikėtai metėsi į priekį.
Kitų liudininkų teigimu, žirgai, kurie ilgai turėjo stovėti lietuje laukdami ceremonijos pradžios ir pavargo, tiesiog buvo nepatenkinti ir atrodė, kad jie gali apversti vežimą. Bet kuriuo atveju kilo sumaištis.
Čia kažkas tiesiog pasiūlė pasitelkti Karinio jūrų laivyno garbės sargybos kareivius. Jie panaudodami improvizuotas virves sėkmingai traukė vežimą su karstu visos procesijos metu.
Vaizdas, kuomet daugiau negu 100 jūreivių traukia vežimą, atrodė taip įspūdingai, kad nuo tada būtent jūreiviai vežimą traukia per visas britų monarchų laidotuves.
Laidotuvės naktį ir laidotuvės dieną
Karalienės Viktorijos laidotuvės sukūrė ne vieną naują tradiciją, kurios laikėsi visi po jos valdę monarchai. Dar viena jos įvestų naujovių – karališkosios laidotuvės dieną, o ne naktį.
Anksčiau monarchai buvo laidojami naktimis, laidotuvių ceremonijos būdavo nedidelės, privačios, dalyvaudavo tik artimiausi žmonės.
Tačiau planuodama savo pačios laidotuves Viktorija nusprendė norinti, kad jos vyktų dieną. Nuo tada visi monarchai sekė jos pavyzdžiu.
Karalienės Elžbietos II laidotuvės taip pats vyks dieną. Manoma, kad jos taps vienu labiausiai žiūrimų įvykių pasaulio istorijoje.
Balta ir juoda
Įprastai laidotuvių metu Vindzorų šeimos nariai dėvi juodos, gedulo spalvos drabužius. Karalienė Viktorija po vyro princo Alberto mirties tokius drabužius dėvėjo keliasdešimt metų.
Tačiau ji paliko nurodymus, kad per jos pačios laidotuves turi vyrauti balta, o ne juoda spalva.
Jos karstas buvo uždengtas baltos ir auksinės spalvų šydu, o Londone juodos spalvos papuošimai buvo pašalinti iš gatvių, juos pakeičiant violetiniais kašmyro audiniais su baltais raštais.
Pasidžiaukime ir išeikime anksčiau
Karaliaus Jurgio IV, kuris buvo labai nepopuliarus, laidotuvės 1830 m. buvo neįprastai linksmos. Vindzoro pilis, kurioje vyko pamaldos, buvo aprašyta kaip užpildyta „labiau kaukių baliaus personažais nei laidotuvių dalyviais“.
Žemutiniame pilies korpuse procesijos laukianti minia nekantravo, o nuotaikos minioje buvo veikiau „džiaugsmingos ir linksmos“ nei „gedulingos ir liūdnos“.
Pačios laidotuvės buvo chaotiškos. Naujasis karalius Viljamas IV neslėpė besidžiaugiantis tapęs karaliumi ir per pamaldas garsiai šnekėjo, kaip ir dauguma susirinkusiųjų.
Pasak liudininkų, buvo girdėti, kaip apie savo mirusį pirmtaką jis aptarinėja „pačius lengvabūdiškiausius dalykus“, o galiausiai išėjo dar nesibaigus pamaldoms.
Karališka kompanija
Karaliaus Edvardo VII laidotuvės 1910 m. pasižymėjo išskirtine garbingų svečių gausa. Jos buvo didžiausias Europos karališkųjų šeimų atstovų susibūrimas Europos istorijoje.
Laidotuvėse dalyvavo net 70-ies valstybių atstovai, tarp jų – devyni monarchai. Tai buvo Jungtinės Karalystės karalius Jurgis V, Vokietijos imperatorius Vilhelmas II, Belgijos karalius Albertas I, Danijos karalius Frederikas VIII, Norvegijos karalius Hakonas VII, Bulgarijos caras Ferdinandas, Graikijos karalius Jurgis I, Ispanijos karalius Alfonsas XIII ir Portugalijos karalius Manuelis II.
Jie visi netgi įsiamžino bendroje nuotraukoje.
Aukštu lygiu atstovaujamos buvo ir kitos to meto monarchijos. Laidotuvėse dalyvavo Austrijos-Vengrijos erhercogas ir sosto įpėdinis Pranciškus Ferdinandas (tas pats, kurio nužudymas po kelerių metų įžiebė Pirmąjį pasaulinį karą), Otomanų imperijos karūnos princas ir sosto įpėdinis Sehzadas Jusufas Isedinas, Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II jaunesnysis brolis didysis kunigaikštis Michailas, Italijos karaliaus pusbrolis Aostos kunigaikštis, Švedijos karaliaus brolis princas Karlas, Japonijos imperatoriaus pusbrolis princas Fušimi, Rumunijos karūnos princas ir sosto įpėdinis Ferdinandas, Kinijos imperatoriaus dėdė princas Zaitao... Sąrašą būtų galima tęsti.
Jau po keleto metų prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kurio metu ne vieno iš aukščiau minėtų didikų valstybės kovėsi skirtingose pusėse ir po kurio ne vienoje iš visų šių valstybių monarchijos nebeliko.