Įrašas atkreipia dėmesį, kad iš pirmo žvilgsnio tai skamba keistai, nes Nemuno ir Dniepro upės nesusijungia, o taip pat nesusijungia ir jų intakai. Net vikingai, keliaujantys į Bizantiją, rinkdavosi Daugavos upę, ir net tuomet turėdavo didelius atstumus pernešinėti savo laivus.
Tačiau, pažymima įraše, LDK laikais, 1783 m. buvo baigtas 54 km ilgio Oginskio kanalas, sujungęs Baltiją su Juodąja jūra: Nemunas → Ščiara → kanalas → Jaselda → Pina → Pripetė → Dniepras. Vandens kelio ilgis nuo Kauno iki Kyjivo keliaujant šiuo keliu būtų ~2403 km.
Kanalas turėjo 10 medinių šliuzų, 2 pakeliamus tiltus ir kirto 2 natūralius ežerus, šliuzų sistemos vandens lygiui reguliuoti naudotas ežero baseinas.
Mykolas Oginskis išleido 12 milijonų zlotų. Už tai gavo Sluškų rūmus Vilniuje, žemių, miestą, kaimą ir teisę rinkti naudojimosi kanalu mokestį (8 zlotai nuo irklo).
Darbai truko 10 metų, kasė ir statė vietiniai gventojai. Kanalas miestelį Slonimą ant Ščiaros kranto padarė tarptautiniu „Oginskio uostu“.
Laivai iš Baltijos jūros kanalu galėjo pasiekti Juodąją jūrą, neplaukdami aplink Europą. Sutrumpėjus keliui, labai pagyvėjo laivyba, sparčiau ėmė augti vienas didžiausių šio vandens kelio miestų – Kaunas.
Kanalu baržomis buvo gabenami grūdai, druska, vynas, actas, lašiniai, tabakas, stiklas, plytos, lentos ir rastai, metalas. Taip pat vyko keleiviai.
Atsiradus geležinkeliams, kanalo svarba sumenko, tačiau neišnyko. Pirmojo pasaulinio bei lenkų-rusų (1920) karo metais kanalo hidrauliniai įrengimai (tad ir jo funkcionalumas) buvo sunaikinti.
Kanalas vėl veikė nuo 1928 m. iki 1941 m., o 7-ame dešimtmetyje buvo susprogdinti visi kanalo šliuzai.
Šiuo metu kanalas apleistas ir nenaudojamas, atskiromis jo atkarpomis naudojasi tik vandens turistai.
