Tačiau ši išskirtinė asmenybė turėjo ir tamsiąją pusę, kurią atskleidžia 2019 m. pradžioje rasti 160 metų senumo laiškai.
Pasirodė, kad siekdamas jaunutės meilužės palankumo literatūros klasikas ketino savo žmoną, pagimdžiusią jam 10 vaikų, uždaryti į beprotnamį.
98 laiškus, kuriuos rašytojo žmona Catherina Dickens rašė savo draugui, žurnalistui Edwardui Duttonui Cookui, aptiko Jorko universiteto profesorius, anglų literatūros tyrinėtojas Johnas Bowenas.
„Aš esu pirmasis mokslininkas, kuriam į rankas pateko ši korespondencija. Ji tokia detali ir šokiruojanti, kad man plaukai pasišiaušė“, – sakė jis.
Laiškuose – Catherinos nusivylimas ir skausmingi faktai, paneigiantys nepriekaištingą Ch.Dickenso, kaip gerbiamo ir garbingo visuomenės autoriteto, šeimyniško vyro ir tėvo reputaciją.
Vidurio amžiaus krizė Viktorijos epochos stiliumi
Istorija – iš pirmo žvilgsnio paprasta: pusamžis vyras įsimyli jauną gražuolę.
18-metę aktorę Elleną Ternan Ch.Dickensas sutiko 1857 m., kai jo santuoka su C.Dickens skaičiavo jau dvidešimtuosius metus, o jam pačiam buvo 45-eri.
Pasak amžininkų, E.Ternan, švelniai vadinta Nelly, buvo mėlynakė blondinė, nekalta ir pažeidžiama, tarsi nužengusi iš pasakos. Tuo metu Catherina buvo senstanti dama, iškamuota dešimties gimdymų ir smarkiai priaugusi svorio – o tai esą labai nepatikę vyrui.
Savo romano su į dukras tinkančia aktore Ch.Dickensas nuo žmonos neslėpė: pirmiausia pertvara padalijo miegamąjį į dvi atskiras patalpas ir liovėsi miegoti su Catherina vienoje lovoje, o neilgai trukus pasiūlė jai išsikraustyti iš bendrų šeimos namų. Tiesa, oficialiai Charlesas ir Catherina niekada neišsiskyrė.
Viktorijos laikų Anglijos visuomenėje rašytojo gyvenimo pokyčiai sukėlė skandalą. Vis plačiau sklindant kalboms, kad garsusis vyras paliko žmoną dėl jaunesnės moters, Ch.Dickensas mėgino švelninti situaciją.
Jis laikraštyje „Times“ paskelbė komentarą, kad jo sprendimui palikti žmoną darė įtaką ilgalaikės šeimyninės bėdos: taip giliai asmeniškos, kad net negalįs jų viešai įvardyti.
Ch.Dickensas dėjo visas pastangas, kad „skyrybų klausimas“ būtų kuo greičiau išspręstas ir pamirštas – šeimos drama kenkė geram jo, autoritetingo rašytojo, vardui.
Negailėjo ir lėšų – savo teisininkui nurodė kasmet žmonai išmokėti po 600 svarų (dabar tai sudarytų apie 25 tūkst. svarų), kad ši sutiktų tyliai pasitraukti. Nežinia, ar pinigai buvo mokami.
Vengdamas nemalonių apkalbų, jaunąją meilužę Ch.Dickensas kaip įmanydamas slėpė nuo visuomenės ir niekada su ja nesirodė viešuose renginiuose, kartu nesifotografavo.
Net namas Londone, kuriame jie kartu apsigyveno, buvo pirktas kito asmens vardu. Nelly atsisakė aktorystės ir iki rašytojo mirties (jų meilės romanas truko 13 metų) gyveno visiškai atsiskyrėlišką gyvenimą, nutraukusi ryšius ne tik su draugais, bet ir su artimiausiais giminaičiais.
Literatas jos taip ir nevedė. Ch.Dickensui mirus, Nelly pasikeitė tapatybę – nebegalėjo ilgiau gyventi su gėdinga „amžinos meilužės“ žyme.
Žmoną – į beprotnamį
Žmogus, kuris savo kūriniuose kovojo prieš neteisybę ir aukštino dorovinius principus, sau jų netaikė.
Desperatiškai stengdamasis visuomenės akyse išlaikyti padoraus ir garbingo žmogaus įvaizdį, paskui kurį vilkosi neištikimybės šleifas, Ch.Dickensas ėmėsi niekšiškų ir žiaurių veiksmų.
Labiausiai jam rūpėjo viešai įrodyti, kad ne jauna meilužė kalta dėl iširusios šeimos. Tam tiko bet kokios priemonės: rašytojas pradėjo žygius, kad paliktoji žmona oficialiai būtų pripažinta psichine ligone ir nusiųsta į beprotnamį.
Prasta C.Dickens psichinė būklė turėjo tapti svaria dingstimi, kodėl vyras nebeįstengė su ja gyventi. Nepagydoma psichikos liga, o ne aistra kitai moteriai turėjo tapti visuomenei priimtina ir pateisinama išsiskyrimo priežastimi.
C.Dickens laiškai įrodo, kad savo užmačias Ch.Dickensas vykdė įvairiais būdais. Jis įkalbinėjo Catherinos tetą Heleną Thomson paliudyti, kad dukterėčia yra psichiškai nesveika.
Savo bičiulio, gydytojo Thomo Harringtono Tuke, jis prašė parašyti fiktyvią diagnozę, kad Catherina yra rimta psichinė ligonė. Daktarui atsisakius, Ch.Dickensas išvadino jį apgailėtina būtybe ir medicinos asilu.
C.Dickens korespondenciją atradęs ir nagrinėjantis prof. D.Bowenas sakė, kad biografams ir literatūros tyrinėtojams buvo žinomi Ch.Dickenso meilės žygiai.
Nauja yra tai, kad rašytojas peržengė visas moralės ribas, savo vaikų motiną siekdamas paskelbti beprote: vien tam, kad pateisintų savo paties paklydimus.
Pasak D.Boweso, nėra pagrindo netikėti Catherinos laiškais – juos ji rašė prieš mirtį, sunkiai sirgdama, tarsi atlikdama paskutinę išpažintį.
„Nuoširdžiai kalbant, skaityti laiškus buvo nelengva. Ch.Dickensas yra didis literatūros talentas, kuriuo aš žavėjausi daugelį metų. Faktai, išdėstyti laiškuose, privertė mane jaustis prastai ir nepatogiai“,– prisipažino mokslininkas.
Žinoma, Ch.Dickenso, kaip rašytojo, genialumas yra nepaneigiamas. Gėdinga biografijos dėmė tik įrodo, kad net ir patys didžiausi genijai tėra žmonės, gebantys išduoti vertybes, kurias deklaruoja, ir kartais elgiasi kaip paskutiniai niekšai.