Kodėl šis įvykis, sukėlęs didžiulį pasipiktinimą JAV dėl policijos prievartos ir paskatinęs masinius neramumus, gali būti įdomus ir mums? Todėl kad tarp sušaudytųjų buvo ir 5 lietuviai.
„Antra Kražių skerdynė Amerikos laisvės szalyje“ – taip straipsnį apie žudynes pavadino JAV lietuvių laikraštis „Vienybė lietuvninkų“.
Taip laikraštis susiejo lietuvių Lietuvoje patiriamus vargus (Kražių skerdynės buvo 1893 m. carinės Rusijos įvykdytos Kražiuose, kurių metu žiauriai susidorota su bažnyčią nuo uždarymo saugojusiais tikinčiaisiais) su lietuvių JAV patiriamais vargais.
Žudynių kontekstas
XIX a. antroji pusė buvo masinės imigracijos į JAV laikotarpis. Į kitą Atlanto vandenyno pusę traukė milijonai darbininkų iš skurdžios Vidurio ir Rytų Europos, patikėję amerikietiška svajone, tarp jų ir lietuviai. Manoma, kad iki 1899 m. į JAV atvyko apie 50 tūkst. lietuvių.
Didelė imigrantų lietuvių dalis patekdavo į anglies kasyklas. XIX a. anglis ėmus naudoti įvairiose pramonės šakose, jų gavyba ėmė sparčiai augti.
Ieškodami pigios darbo jėgos, kasyklų savininkai mielai samdė imigrantus. Iškasamos anglys buvo eksportuojamos į Filadelfiją, Niujorką ir kitus miestus, kur ji naudota tiek namų šildymui, tiek pramonei.
Darbo saugos, darbininkų gynimo nuo išnaudojimo ir kitiems dabar įprastiems įstatymams dar neegzistuojant arbe esant neefektyviems, darbo sąlygos kasyklose buvo labai sunkios. O imigrantai iš Rytų Europos, taigi ir Lietuvos, patyrė kone didžiausią išnaudojimą iš visų.
Amerikiečiai ar anglakalbiai angliakasiai imigrantų iš Rytų Europos, angliškai dažniausiai nemokėjusių, labai nemėgo, nes šie sutikdavo dirbti už mažesnę algą ir atlyginimai visiems sumažėdavo.
Be to, kai amerikiečiai bandydavo protestais siekti geresnių darbo sąlygų, kasyklų savininkai dažnai juos tiesiog atleisdavo ir priimdavo iš Rytų Europos atvykusius žmones. Kadangi šių į JAV plūdo daug, pakeisti streikuojančius darbininkus buvo lengva.
Saugumas kasyklose buvo labai žemo lygio. Skaičiuojama, kad nuo 1870 m. vien Pensilvanijoje dirbdami žuvo apie 30 tūkst. angliakasių. Tačiau, kaip jau minėta, pakeisti darbuotojus naujais buvo lengva.
Atlyginimai, kurie ir šiaip nebuvo aukšti, XIX a. paskutiniame dešimtmetyje dar sumažėjo.
Sumažėjus anglies paklausai, kasyklų savininkai sumažėjusius pelnus kompensuoti siekė mažindami atlyginimus ar pertvarkydami darbų organizavimo tvarką kasyklose, kas dažnai lemdavo dar blogesnes darbo sąlygas.
Pasitaikydavo ir atvejų, kai kasyklų savininkai versdavo angliakasius nuomotis būstus tik iš kasyklas valdančių bendrovių ar traumų atveju eiti tik pas bendrovės gydytojus.
Kartais net ištisi miesteliai, kur gyveno angliakasiai, priklausydavo bendrovėms – tad didelę dalį sumokėto atlygio jos susigrąžindavo per būsto nuomą, įvairių paslaugų teikimą ir panašiais būdais.
Streikas dėl blogų darbo sąlygų
Hazletono miestelis Pensilvanijos valstijoje buvo vienas iš angliakasių miestelių. Jis buvo įsikūręs netoli Latimerio anglių kasyklos.
1897 m. rugpjūtį Lehajaus ir Wilks-Baro anglies bendrovės „Honei“ Bruko padalinys atleido dalį bendrovės kasyklose, tarp jų ir Latimerio kasykloje, dirbusių angliakasių, likusiems dirbti sumažino atlyginimus ir padidino mokesčius darbininkams, gyvenusiems bendrovės pastatytuose namuose.
Darbininkai pradėjo bruzdėti ir streikuoti. Rugpjūčio 16 d. jau streikavo apie 2 tūkst. angliakasių, o dar po dviejų dienų beveik visos regiono anglies kasyklos dėl plintančio streiko nebegalėjo dirbti.
Be to, didžioji dalis darbininkų prisijungė prie neseniai įkurto Angliakasių susivienijimo (angl. United Mine Workers) – angliakasių interesus JAV gynusios profsąjungos.
Pirmoji streiko banga baigėsi rugpjūčio 23 d., bendrovei sutikus mokėti už viršvalandžius, pakelti atlyginimus iki regiono vidurkio, leisti angliakasiams eiti pas savo pasirinktus gydytojus ir nebeversti jų gyventi bendrovei priklausančiose namuose.
Bet kai rugsėjo 1 d. buvo paskelbti nauji atlyginimai, paaiškėjo, kad jie buvo pakelti tik daliai darbininkų. Be to, kitų pažadų įgyvendinti kasyklų savininkai irgi neskubėjo.
Streikai vėl prasidėjo. Rugsėjo 3 d. maždaug 3 tūkst. darbininkų išėjo iš darbo vietų, o keturios kasyklos visiškai nebegalėjo dirbti.
Prie streikuotojų pirmąkart prisijungė ir angliškai nekalbantys imigrantai, tarp jų ir lietuviai. Jie piktinosi tuo, kad neseniai priimtas naujas įstatymas reikalavo iš kasyklų savininkų mokėti po 3 centus už dieną už kiekvieną JAV pilietybės neturintį imigrantą, dirbantį kasyklose.
Kasyklų savininkai mokestį tiesiog perkėlė į darbuotojų atlyginimus, juos atitinkamai sumažindami.
