Portalas 15min pristato svarbiausius faktus apie šiuos kruvinus įvykius – kas privedė iki jų, kas įvyko ir kaip situacija klostėsi toliau.
Mitinguotojai rinkosi centre
Įvairiose sovietinėse respublikose Michailo Gorbačiovo valdymo ir perestroikos metais prasidėjusios kalbos apie nepriklausomybę neaplenkė ir Sakartvelo.
Dar 1988 m. pabaigoje jauni kartvelai Tbilisio centre skelbė viešas bado akcijas, reikalaudami Sakartvelo nepriklausomybės.
Iki 1989 m. balandžio pradžios protesto judėjimas išaugo. Jį ypač sustiprino 1989 m. kovo 18 d. įvykiai, kuomet keli tūkstančiai abchazų nacionalistų viešai pareikalavo atsiskyrimo nuo Sakartvelo.
Antisovietinio sakartvelų judėjimo lyderiai teigė, kad SSRS naudojasi Abchazijos separatistais, siekdama provokuoti konfliktus ir taip pakenkti Sakartvelo nepriklausomybės judėjimui.
Už Sakartvelo nepriklausomybę nuo SSRS ir prieš Abchazijos separatizmą pasisakantys demonstruotojai ėmė rinktis Tbilisio centre.
Protestams vadovavo vadinamasis Nepriklausomybės komitetas. Pagrindiniai du protestuotojų reikalavimai buvo atkurti Sakartvelo nepriklausomybė ir nubausti abchazų separatistus.
Į taikias demonstracijas, priminusias tas, kurios vyko Lietuvoje, susirinkdavo dešimtys tūkstančių žmonių. Demonstracijų epicentras buvo didelė aikštė šalia parlamento pastato, esančio Rustavelio gatvėje, pačioje Tbilisio širdyje.
Vietiniai komunistų lyderiai nesugebėjo užgniaužti protestų. Galiausiai pirmasis Sakartvelo komunistų partijos sekretorius Džumberas Pastiašvilis kreipėsi į sovietų valdžią su prašymu panaudoti SSRS vidaus reikalų ministerijai pavaldžius dalinius, kad būtų „atkurta tvarka“.
Daliniams vadovavo pulkininkas generolas Igoris Radionovas. Likus kelioms valandoms iki puolimo, Sakartvelo stačiatikių bažnyčios patriarchas Ilja II kreipėsi į minią, prašydamas jos išsiskirstyti. Protestuotojai nepakluso.
Likus kelioms minutėms iki 4 valandos ryto balandžio 9 dieną, generolas Radionovas nurodė kareiviams išvyti protestuotojus iš aikštės ir atlaisvinti aikštę „bet kokiomis priemonėmis“. Vietinė milicija prieš pat įvykius buvo nuginkluota.
Prieš taikius žmones – dujos ir lazdos
I.Radionovui pavaldūs kareiviai puolė protestuotojus su guminėmis lazdomis ir aštriais kastuvais, stumdami juos iš aikštės. Juos parėmė ir šarvuočiai, pajudėję link minios.
Kareiviai panaudojo ir riaušių suvaldymui skirtas dujas. Jie atsisakė pasakyti apsinuodijusiems žmonėms pagalbą teikusiems medikams, kokias būtent dujas jie naudojo.
Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo CN ir CS dujos – ašarinės dujos, graužiančios akis, pažeidžiančios bronchus ir plaučius.
Kilo chaosas ir panika. Minia pradėjo stichiškai trauktis ir bėgti, bet SSRS kariuomenė atitvėrė visus kelius iš aikštės, išskyrus vieną gana siaurą praėjimą. Daug civilių buvo sutrypti.
Bent viena auka, 16-metė mergina, buvo kareivių sumušta iki mirties. Šis išpuolis iš netoliese esančio balkono buvo užfiksuotas vaizdo įraše.
Išlikę opozicijos daryti vaizdo įrašai parodė, kaip sovietų kariai kliudo medikams ir netgi puola greitosios pagalbos automobilius, kurie bandė išvežti sužeistuosius iš susirėmimo vietos.
Iš viso susirėmimo metu žuvo 19 civilių, iš jų 17 – moterys.
Aukų skrodimai parodė, kad didžioji dalis mirė uždusę: dalis užduso sutrypti, dalį mirtinai apnuodijo kareivių paleistos dujos. Sakartvelo vietinių valdžios institucijų teigimu, kokios nors medicininės pagalbos prireikė daugiau negu 4 tūkstančiams žmonių.
Sovietai kaltino mitinguotojus
Kitą dieną SSRS valstybinė televizija dėl įvykių apkaltino protestuotojus. Generolas Radionovas pareiškė, kad protestuotojai pirmieji užpuolė neginkluotus kareivius su peiliais akmenimis ir lazdomis, ir tuomet jie buvo priversti panaudoti jėgą.
Vis dėlto vaizdo įrašai liudijo visiškai kitokią situaciją. Vietinė Sakartvelo televizija transliavo žuvusiųjų nuotraukas. Jose buvo matyti, kad daug jų patyrė galvos ir veido traumas.
Vaizdo įrašuose taip pat buvo matyti, kad daug sovietų kareivių ne siekė išstumti minią iš aikštės, o tiesiog puolė ir mušė pavienius protestuotojus.
Protestuotojai buvo apkaltinti ir dėl žmonių aukų, teigiant, kad jie supanikavę patys sutrypė vieni kitus. Tai iš dalies buvo tiesa, tačiau čia svarbu pabrėžti, kad kariuomenei užblokavus beveik visus kelius iš aikštės, paleidus dujas ir spaudžiant protestuotojus, panikos ir aukų išvengti buvo iš esmės neįmanoma.
Vėliau pasirodė dvi visiškai priešingos oficialios ataskaitos apie įvykius. Viena, parengta SSRS prokuratūros, atkartojo tai, ką sakė generolas Radionovas ir dėl visko kaltino protestuotojus.
Kita ataskaita, nors pripažino, kad daug aukų buvo sutryptos, dėl situacijos apkaltino kariuomenę, pareiškusi, kad kariškiai „grubiai pažeidė oficialias instrukcijas“. Ji SSRS kariuomenės veiksmus apibūdino kaip „žiaurų jėgos panaudojimą prieš civilius“.
Šią nebūdingą sovietmečiui ataskaitą parengė SSRS Liaudies deputatų kongreso – pirmosios iš dalies demokratiškai išrinktos SSRS valdžios institucijos – komisija, kuriai vadovavo Anatolijus Sobčiakas.
A.Sobčiako komisijos ataskaita, paskelbta po kelių mėnesių, taip pat patvirtino, kad kariuomenė vaikydama demonstraciją panaudojo dujas, gumines lazdas ir kastuvus, taip pat chemines medžiagas. Ši ataskaita rekomendavo davusius įsakymus vadus traukti atsakomybėn.
SSRS Politbiuras įvykius vertino nevienodai. Michailas Gorbačiovas kaltę suvertė kariuomenei ir „neatsakingų asmenų veiksmams“. Tie Politbiuro nariai, kurie buvo reformų šalininkai, smerkė Sakartvelo komunistų partijos lyderius už sprendimą panaudoti jėgą prieš civilius.
Na, o konservatyvūs, permainų nenorėję Politbiuro nariai nedviprasmiškai perspėjo, kad jei sovietinės respublikos ir toliau sieks nepriklausomybės, tokie įvykiai gali pasikartoti ir vėl.
Visgi nepriklausomybės šalininkų tai negąsdino. Veikiau priešingai – įvykiai Tbilisyje paspartino Sakartvelo žingsnius link nepriklausomybės.
Pirmosiomis dienomis po tragedijos į gatves išėjo jau ne dešimtys, o šimtai tūkstančių žmonių, o balandžio 10 d., šalyje paskelbtas 40 dienų gedulas ir prasidėjo visuotinis streikas. Aikštę kartvelai nuklojo žuvusiems pagerbti skirtomis gėlėmis.
Ypač daug – apie 300 tūkstančių žmonių – balandžio 26 d. susirinko paminėti 1918 m. įvykusio Sakartvelo nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo 71-ųjų metinių.
1990 m. balandžio 9 d. Sakartvelas paskelbė nepriklausomybę. Šiuo laikotarpiu šalį jau valdė nacionalistas prezidentas Zviadas Gamsachurdija.
Generolas Igoris Radionovas tapo Rusijos parlamento nariu, prezidentaujant Borisui Jelcinui kurį laiką buvo ir šalies krašto apsaugos ministru. Konservatyvus ir antivakarietiškų pažiūrų žmogus, jis taip niekada ir nesigailėjo dėl priimtų sprendimų Tbilisyje.
Dabar Sakartvelas kasmet balandžio 9 d. mini Nacionalinės vienybės dieną.
