Kodėl Tenerės akacija buvo laikoma vieniša? Na, kadangi ji augo dykumoje, artimiausi medžiai buvo bent 400 km atstumu. Tiesą sakant, vietiniai žmonės ir keliautojai sunkiai suprato, kaip ta akacija ten apskritai auga. 1938–1939 metais šalia Tenerės medžio buvo iškastas šulinys, tikintis, kad vanduo bus visai čia pat. tačiau paaiškėjo, kad akacijos šaknys siekia net 33–36 metrų gylį, kur ir pasiekia gyvybei reikalingą vandenį.
Vanduo yra tik viena dėlionės detalė. Karininkas Michelis Lesourdas Tenerės akaciją apžiūrėjo 1939 metų pavasarį. Vėliau jis rašė, kad tai – neįtikėtinas reginys, nes aplink tiesiog nieko nėra. Lesourdas taip pat stebėjosi, kad medžio neliečia ir kupranugariai, ir tuaregai, kurie šalia akacijos dažnai stovyklauja.
Iš tikrųjų, Tenerės akacija vietiniams gyventojams buvo šventa. Tai buvo savotiškas gyvybės simbolis. Ir neblogas kelrodis šiaip jau neįsimintinoje vietoje. Tačiau nereikėtų manyti, kad dykumos sąlygos augalui nekenkė.
Prancūzų etnologas ir tyrinėtojas Henris Lhoteas Tenerės akaciją apžiūrėjo du kartus. 1934 metais jis teigė, kad medžio kamienas yra pažeistas. Lhoteas manė, kad medis serga. 1959 metais prancūzas buvo šokiruotas, kai pamatė, kad Tenerės akacija jau stovi visa bespalvė ir beveik visiškai sausa. Vienas iš dviejų jos kamienų buvo nulaužtas. Kas nutiko? Į ją atsitrenkė sunkvežimis.
Tenerės akacija augo dykumos viduryje, bet sunkvežimis vis tiek nesugebėjo jos apvažiuoti? Neįtikėtina, tiesa? Na, taip, bet tai dar ne istorijos pabaiga.
1973 metais girto Libijos piliečio vairuojamas sunkvežimis galutinai pribaigė Tenerės akaciją. Ir vėl avarija, bet šįkart kelrodžio nebeliko. Nulaužtas medis buvo perkeltas į Nigerio Nacionalinį muziejų šalies sostinėje. O buvusioje vietoje buvo pastatyta tik simbolinė skulptūra.
