Cukraus vata – tai medvilnę primenantis saldumynas. Suktas cukraus pluoštas, suveltas į lengvą gniutulą, dažnai pamaunamą ant pagaliuko. Cukraus vata dažnai skaninama įvairiais priedais (vanile, klevų sirupu) ir dažoma maistiniais dažais.
Net nereikia sakyti, kad cukraus vata nėra sveikas maistas. Tai – cukrus ir nieko daugiau. Cukrus kaltinamas dėl daugybės ligų ir, žinoma, kenkia dantims. Jei būtumėte piktas dantistas, tikriausiai tikėtumėtės, kad žmonės dažniau valgys cukraus vatą ir stovės eilėje prie jūsų kabineto.
Niekas tiksliai nežino, kada cukraus vata pradėta gaminti. Vieni teigia, kad 18 amžiuje, kiti – kad 15 amžiaus Italijoje. Tas ankstyvasis cukrus, gaminamas rankomis, buvo labai brangus ir prieinamas tik mažam turtingųjų sluoksniui. Tačiau viskas pasikeitė, kai amerikiečių konditeris Johnas C.Whartonas ir Williamas Morrisonas 1897 metais išrado mechaninį cukraus vatos gamybos būdą. Jis buvo pristatytas 1904-ųjų Pasaulinėje parodoje ir ten sulaukė milžiniško pasisekimo. Daugelis žmonių apie šį desertą net nebuvo girdėję.
Tiesa, pamiršome paminėti – Williamas Morrisonas buvo dantistas. Vėliau jis tapo Tenesio valstijos dantistų asociacijos prezidentu.
1921 metais Josephas Lascauxas iš Luizianos išrado naujo tipo elektrinę cukraus vatos mašiną. Jis, beje, ir išpopuliarino cukraus vatos pavadinimą. Jis taip pat buvo dantistas. Tiesa, jo mašina neprigijo – 1905 metais užpatentuotas Alberto D.Robinsono cukraus vatos gamybos aparatas buvo kur kas populiaresnis.
Nepaisant to, kad modernias cukraus vatos gamybos technologijas tobulino dantistai, jie tai darė ne norėdami pritraukti daugiau klientų. Tiesiog jie buvo išsilavinę, pasiturintys ir matę nemažai įvairių renginių. Be to, cukrus tiesiogiai dantų nepūdo – tiesiog juo minta bakterijos, kurios ardo dantis.
