Glelė, tuometinis Dahomėjos karalius, norėjo, kad svečias iš Europos išvystų elitinį jo kariuomenės būrį. Kaip savo prisiminimuose vėliau rašė tėvas Borghero, maždaug 3 tūkst. karių įžygiavo į centrinę sostinės aikštę ir pradėjo imituoti priešo įtvirtinimų puolimą.
Pagrindiniai ginklai buvo aštrios kuokos ir trumpi peiliai, tačiau dalis turėjo blizgančius beveik metro ilgio ypač aštrius peilius, kurie, kaip karalius informavo kunigą, galėjo priešą perkirsti perpus.
Pirmoji „kliūtis“, kurią turėjo įveikti kariuomenė, buvo krūvos akacijų šakų su aštriais spygliais, kurios sudarė kelis šimtų metrų besitęsiančią barikadą. Tačiau kariuomenė drąsiai veržėsi ir lipo per šią barikadą, o akacijų paliekami dūriai ir įbrėžimai buvo tiesiog ignoruojami.
Tuomet būrys sudalyvavo įsivaizduojamame mūšyje su priešo kariais, imituodami puolimo ir gynybos judesius.
Po to būrys atsitraukė, įveikė barikadą dar kartą, įsiveržė į keletą trobelių ir iš jų ištempė keletą „kalinių“, kuriuos nutempė prie tribūnos, kur sėdėjo būrio pasirodymą vertinantis karalius.
Drąsiausių karių laukė ypatinga karaliaus dovana – spygliuotų akacijų diržai. Šie buvo tuojau pat užsidėti ant liemens, taip demonstruojant atsparumą skausmui.
Generolas, vadovavęs „puolimui“, pasakė ilgą kalbą, kurioje palygino Dahomėjos kariuomenės elitą su Europos kariais ir pabrėžė, kad dahomiečiai bei europiečiai neturėtų būti priešai.
Kol tėvas Borghero klausėsi kalbos, jo mintys nuklydo kitur. Jis atkreipė dėmesį į generolo figūrą – liekną, bet tvirtai sudėtą. Išdidžią, bet be perdėto pretenzingumo.
Kodėl kunigas skyrė tokį dėmesį išvaizdai? Todėl, kad generolas, tiksliau, generolė, buvo moteris. Visos būrio karės taip pat buvo moterys.
Kiek žinoma, Dahomėja buvo vienintelė tuometinė pasaulio valstybė, kurios kariuomenėje kovėsi ir netgi elitinius, priešakinius būrius sudarė moterys karės.
