Vokiečių valdžios miesto administracija visaip stengėsi paįvairinti racioną, todėl kartais Vilnių pasiekdavo gausesni kiekiai vietiniams gyventojams neįprasto maisto.
Pvz., užvežė daug sorų kruopų – vietiniai kraipė galvas, spjaudėsi, bet kažkaip suvartojo; atgabeno daug šparagų – gyventojai nežinojo, ką su jais daryti; užaugino visokių salotų – na nevalgė jų niekas smarkiai; atvežė sūdytos lašišos – ir vėl kažkaip negerai.
O tada vokiečių valdžia kažkaip iš toli ir aplinkui, atsargiai ir drastiškai 1916 m. balandžio mėn. pabaigoje paskelbė, kad štai, įvairiose Vokietijos vietovėse, ypač tarp Kuršių nerijos gyventojų, na tų kitų beveik lietuvių, varna yra populiarus delikatesas.
Ypač paplitęs mėgavimasis varnų kiaušiniais, kurių skonis laaaabai panašus į vištų kiaušinių.
Ak, žiūrėkite, pas jus Vilniuje daug varnų. O čia dar pavasaris bei pats lizdų sukimo, kiaušų dėjimo ir perėjimo įkarštis. Tai vat, žinokitės, tai yra puikus maistas.
Nušaukite suaugusias varnas, išardykite lizdus, pasiimkite kiaušinius ir jaunus varniukus. Jauni varniukai ypač skanūs ir tokie chrust chrust. Tai nerealu ir labai sveika. Gero jums varnų kiaušinių derliaus!
Na, o 1916 m. gegužės 28 d. Vilniaus miesto vokiečių administracijos vadas Pohlis net išleido nutarimą „Dėl greitai plintančių mieste varnų lizdų ir jaunų varniukų naikinimo“, kuriame prašoma gyventojų ardyti varnų lizdus, o surinktus mažius varniukus primygtinai rekomenduojama suvartoti maistui.
Arba, jei jie švieži ir tokie niam niam, tai atgabenti į Miesto valdybą Domininkonų g. 3. Už jaunus šviežius varniukus žadama sumokėti po 20 pfenigų už vnt.
Dar papildomai 1917 m. gegužės mėn. 17 d. tas pats Pohlis išleido pranešimą, kad norint atsikratyti įsiveisusių mieste varnų, reikia ardyti jų lizdus ir surinkti jaunus varniukus.
Buvo pabrėžta, kad tiek senos varnos, tiek jauni varniukai puikiai tinka maistui.
Pranešime žmonės raginami naikinti varnų lizdus su ilgomis kartimis. Iš sunaikintų lizdų iškritę varniukai rekomenduojami maistui, o jei jie švieži, tai galima juos atgabenti į miesto administracijos gyvūnijos skyriaus (Dominikonų g. 3) 65 kabinetą ir gauti už jauną varniuką 50 pfenigų, o už seną varną 30 pfenigų.
Keičiantis kainoms 1918 m. gegužės 15 d. jau buvo siūloma 75 pfenigai už jauną varniuką. Deja, bet už senas varnas kaina nepasikeitė ir liko tik 30 pfenigų.
Įdomu, kaip šiais laikais atrodytų koks nors Vilniaus restoranas, pretenduojantis gauti „Michelin“ įvertinimą, jei savo meniu patiektų, pvz., varniukų sriubą su pankoliais ir ančiuvių sviesto skrebučiais arba varniukų suktinukus su abrikosų pesto.
Tyrimą apie Vilniaus miesto gyventojų kasdienybę I pasaulinio karo metais remia / iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Parengta pagal 1916 m. „Wilnaer Zeitung“ bei 1916, 1917 ir 1918 m. „Dziennik Wileński“
Daugiau įdomybių, matyt, bus galima paskaityti 2025 m. knygoje „Vilniaus miestiečių kasdienybė Pirmojo pasaulinio karo metais“.
Straipsnis paremtas doc. dr. Juozapo Blažiūno įrašu „Facebook“, perpublikuojamas su autoriaus sutikimu.
