Karmelitų ordino vienuoliai šioje Vilniaus vietoje įsikūrė dar XVI a. Vėliau iki II pasaulinio karo čia veikė Vilniaus kunigų seminarija.
Lietuvą okupavę sovietai seminariją uždarė ir 1946 m. čia įkurdino Knygų rūmus. Tai buvo saugykla, į kurią buvo vežami seni vertingi leidiniai iš uždarytų bažnyčių ar dvarų.
Naujoji paskirtis lėmė, kad nors bažnyčia nebefunkcionavo pagal pradinę paskirtį, jos vidus išliko nepasikeitęs – tik paslėptas nuo vilniečių akių.
Dabar bažnyčia ir vienuolynas grąžinti Vilniaus arkivyskupijai ir pamažu vėl atsiveria visuomenei. Čia vyksta restauracijos darbai, o Bažnytinio paveldo muziejus organizuoja ekskursijas. Vienoje tokių ekskursijų sudalyvavo ir 15min žurnalistas.
Ekskursijas po bažnyčios ir vienuolyno ansamblį Bažnytinio paveldo muziejus organizuoja kartą į mėnesį. Informacija apie artimiausias ekskursijas ir bilietų rezervacija – bpmuziejus.lt.
Istorija, kupina vingių
Bažnyčios istorija turtinga ir kupina vingių – kaip ir Vilniaus istorija.
Kaip pasakojo gidė, gotikinė medinė bažnyčia šioje vietoje pastatyta buvo dar 1506 m. Tais metais LDK kariuomenė Klecko mūšyje įveikė totorius, ir bažnyčia bei vienuolynas šalia buvo pastatyti būtent šiai pergalei atminti.
Bažnyčią ir vienuolyną fundavo Vilniaus vaivada ir LDK didysis kancleris Mikalojus Radvila, Barboros Radvilaitės senelis.
Būtent jis pakvietė čia įsikurti karmelitų ordino vienuolius. Tuo metu būsimojo vienuolyno ir bažnyčios vieta buvo Vilniaus priemiestyje ir priklausė Radviloms. Mikalojus Radvila šią teritoriją padovanojo vienuoliams.
Nors dabar iš išorės tai taip aiškiai nesimato, bažnyčia stovi ant kalvos. Karmelitai, arba Švenčiausiosios mergelės Marijos Karmelio kalno brolių ordinas, labai mėgdavo įsikurti būtent ant kalvų.
Ir pavadinimą jie gavo būtent nuo Karmelio kalno dabartiniame Izraelyje, kur kūrėsi pirmosios jų bendruomenės. Pasak Senojo Testamento, būtent ten gyveno pranašas Elijas, kurį karmelitai laikė savo dvasiniu pirmtaku.
Ekskursijos metu, dairantis pro vienuolyno langus Tilto gatvės link, išties galima pastebėti aukščio skirtumą tarp šios vietos ir aplinkinio Vilniaus. Iš čia neįprastu kampu atsiveria ir Gedimino kalnas.
Pirmoji bažnyčia buvo medinė, vėliau jos vietoje sumūryta mūrinė bažnyčia. Dabartinį vaizdą bažnyčios ir vienuolyno kompleksas įgavo XVIII a. antroje pusėje, kai visą kompleksą 1749 m. nuniokojo Vilnių nusiaubęs gaisras ir viskas buvo perstatyta.
Vienuolyne, pasakojo gidė, po vėlesnių amžių sienų tinku daug kur slepiasi vertinga XVIII a. sienų tapyba, freskos, kurios tik dabar pamažu atveriamos.
Karmelitai čia gyveno iki 1797 m. Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, vienuolynas buvo uždarytas, o karmelitai turėjo išsikelti į kitą savo ordino vienuolyną prie Visų Šventųjų bažnyčios Vilniuje. Vėliau ir tas vienuolynas buvo uždarytas, o į Lietuvą karmelitai taip niekad ir nebesugrįžo.
Po vienuolyno uždarymo patalpos buvo perduotos kunigų seminarijai. Ji čia veikė iki II pasaulinio karo. 1942 m. naciai apkaltino seminarijos administraciją pagalba žydams ir ją uždarė.
Pasak gidės, į seminariją iš žydų geto išties buvo išnešta ir taip išsaugota daug vertingų rankraščių ir knygų. Dalis žydų turto buvo slepiama netgi vargonų vamzdžiuose.
