15min primena, o kažkam gal ir atskleidžia, svarbiausius faktus apie šias dvi katastrofas, jų aplinkybes ir priežastis.
Sprogęs karinis traukinys: diversija ar aplaidumas?
1945 m. sausio 12 d. karinę amuniciją gabenusiam traukiniui Vilniaus geležinkelio stotyje įsirėžus į kitą traukinį, nugriaudėjo galingas sprogimas, o po kelių minučių – dar vienas.
Oficialiais duomenimis, žuvo beveik 100 žmonių, stipriai nukentėjo stotis ir jos apylinkės. Liudininkų atsiminimais, joks karo metų bombardavimas Vilniuje nesukėlė tokių sugriovimų, kaip šis įvykis.
Informacija apie sprogimą ilgai buvo slepiama, tad ir įvykio priežastys, ir pasekmės greitai apaugo gandais bei mitais. Pavyzdžiui, kad sprogimas įvyko dėl vokiečių diversijos ar kad visiškai su žeme sulygino Vilniaus geležinkelio stotį, todėl buvo pastatyta nauja.
1945 m. sausį karas tarp Raudonosios armijos ir Vokietijos pajėgų Lietuvos teritorijoje jau buvo beveik pasibaigęs. Tą lemtingą sausio 12 d. link Vilniaus geležinkelio stoties artėjo traukinys, važiavęs maršrutu Ternopilis (dab. Ukraina) – Lyda (dab. Baltarusija) – Šiauliai.
47 vagonų traukinys gabeno karinę amuniciją: aviacines bombas, šviečiamąsias raketas ir zenitinių pabūklų sviedinius. Amunicija buvo skirta Raudonajai armijai, kuri tuomet stūmė vokiečius iš vakarų Lietuvos ir Latvijos.
Apie 16 val. 35 min. šis traukinys, įlėkęs iš Kirtimų atšakos į pagrindinį kelią, įsirėžė į zenitinių pabūklų sąstato, tuo metu manevravusio stotyje, šoną.
Katastrofa įvyko maždaug 800 m nuo pagrindinio geležinkelio stoties pastato, ties krovinių stotimi, netoli vietos, kur dabar yra automobilių viadukas virš geležinkelio į Naujininkus.
Kilo gaisras, kuris netrukus, ugniai pasiekus amuniciją, virto serija galingų sprogimų. Jie sugriovė aplinkinius namus ir nusinešė daug žmonių gyvybių, nors kiek tiksliai – pasakyti sunku. Langai dužo didžiuliu spinduliu – netgi Senamiestyje, toli nuo sprogimo vietos.
Oficialaus avarijos tyrimo duomenimis, žuvo 94 žmonės. Istorikas Darius Pocevičius, remdamasis Vilniaus miesto valdžios sudarytos pasekmių likvidavimo komisijos duomenimis, spėja, kad žuvusiųjų galėjo būti ir apie 120–130.
Mieste tuojau pat ėmė sklisti gandai, kad traukinį susprogdino vokiečiai. Esama liudininkų pasakojimų, kad gaisras kurį laiką siautėjo ir buvo toks stiprus, kad žmonės bijojo, jog sudegs visas miestas, kad daug žuvusiųjų kūnų buvo sunkiai atpažįstami, juos artimieji atpažino tik iš laikrodžių ar kitų smulkių detalių.
Pradedant tyrimą oficialiai iškeltos dvi versijos – avarija dėl aplaidumo arba diversija. Diversijos tikimybė išties egzistavo – nors frontas nuo Vilniaus ir traukinio maršruto buvo gana toli, tų, kurie būtų norėję pakenkti SSRS kariuomenei ir infrastruktūrai, nestigo.
Už Lietuvos laisvę kovojo lietuviai partizanai, netoli Vilniaus dar veikė ir Armijos Krajovos daliniai, o Ukrainoje ir Baltarusijoje irgi veikė vietiniai partizanai.
Baiminantis, kad tai buvo diversija, okupacinė sovietų valdžia nurodė sustiprinti geležinkelių bei kitų svarbiausių miesto objektų apsaugą. Apie 1 val. nakties apie avariją buvo informuotas ir Josifas Stalinas.
