XX a. ketvirtajame dešimtmetyje M.Biržiška buvo Vilniaus vadavimo sąjungos (VVS) vadovas. Ši Lietuvos politinė organizacija siekė įgyvendinti Vilniaus krašto atgavimo idėją.
M.Biržiška nutarė, kad vienas dalykų, kuriuos Lietuva turės padaryti kada nors atgavusi Vilnių – pakeisti dalį Vilniaus gatvių pavadinimų, kurie nėra pakankamai lietuviški, būtent lietuviškais.
Tiesa, ne visi pavadinimai, kuriuos M.Biržiška laikė nelietuviškais, „lenkiškais“, iš tikrųjų buvo tokie – dalis jų siekė senesnius, kartais netgi Abiejų Tautų Respublikos laikus.
1938 m. jis sudarė lietuviškų Vilniaus gatvėvardžių sąrašą, pagal kurį buvo parengtas 1939 m. atspausdintas Vilniaus žemėlapis.
Atsivertus šį planą, kurį galite rasti čia, akį traukia keisti gatvių pavadinimai, kurių didele dalimi atvejų neišvysite nei ankstesniuose, nei vėlesniuose miesto žemėlapiuose. M.Biržiška sudarinėdamas gatvių vardų sąrašą savaip pervadino kone pusę Vilniaus gatvių.
Tiesa, daugelis šių gatvių vardų taip ir liko tik žemėlapyje. Nors M.Biržiška 1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių ir buvo paskirtas Vilniaus miesto vardyno komisijos pirmininku, komisijoje jis buvo ne vienas, tad toli gražu ne visi M.Biržiškos pasiūlymai buvo priimti.
Pavyzdžiui, gatvė, kurią M.Biržiška siūlė pavadinti Napoleono gatve, galiausiai buvo pavadinta J.Basanavičiaus vardu, o M.Biržiškos siūlyta Prezidento gatvė tapo Savanorių alėja.
Visgi dalis M.Biržiškos pasiūlymų buvo priimta. Oficialiai naujų Vilniaus gatvių pavadinimų sąrašas buvo paskelbtas 1940 m. sausį, o per 1940 m. vasarį pakeistos gatvių lentelės.
Į Lietuvą atėjus sovietams, nemažai su Lietuvos istorija ir valstybingumu susijusių gatvių pavadinimų vėlgi po kurio laiko keitėsi.
Pavyzdžiui, Gedimino prospektas galiausiai tapo Lenino prospektu, o Savanorių alėja buvo pervadinta į Raudonosios armijos alėją, vėliau tapusią prospektu.
Visgi Atgimimo metais Vilniuje naikinant sovietinius gatvių pavadinimus, daug 1940 m. gatvių pavadinimų grįžo į Vilniaus žemėlapį.
Tačiau dalis M.Biržiškos pavadinimų taip ir liko įdomiu „kas būtų, jeigu...“. Čia rasite 15 tokių gatvių pavadinimus.
Napoleono gatvė
Vilniuje galėjo būti gatvė, pagerbianti Prancūzijos imperatorių. Gatvę, kurią dabar vadiname J. Basanavičiaus gatve ir kuri Vilnių valdant lenkams vadinosi Didžioji Pohulianka, M.Biržiška siūlė pavadinti Napoleono gatve.
Vis dėlto šio pasiūlymo buvo atsisakyta ir 1940 m. gatvei suteiktas Dr. Basanavičiaus gatvės pavadinimas, kuris nebuvo pakeistas ir sovietmečiu.
Vysk. Vasilionio gatvė
Greičiausiai nesate girdėję tokio vyskupo Vasilionio. Netgi „Google“ paieška į ją suvedus „vyskupas Vasilionis“ beveik nieko neranda. Tačiau M.Biržiška siūlė Vilniuje jo vardu pavadinti gatvę, kuri lenkų laikais vadinosi Mažoji Pohulianka ir kurią dabar vadiname K.Kalinausko gatve.
Kas tas vyskupas Vasilionis? Taip XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje lietuviškoje spaudoje buvo įvardinamas vyskupas Andrius, pirmasis Vilniaus vyskupas. Jis šias pareigas ėjo 1388–1398 m.
Lietuviškoje XIX a. pab.–XX a. pr. spaudoje jis buvo vadinamas „Andrium Vasilioniu“ arba „Andrėjum Vasilioniu“. Bet vėliau nusistovėjo tradicija jį vadinti vyskupu Andrium Vasila arba tiesiog vyskupu Andrium.
Kaip ir Napoleono atveju, vysk. Vasilionio gatvė Vilniuje neatsirado – gatvė 1940 m. buvo pavadinta K.Kalinauskio gatve, taip pagerbiant 1863–1864 m. sukilimo vadą. Tokį pavadinimą gatvė turėjo ir sovietmečiu.
Jau atkūrus nepriklausomybę vyskupo Andriaus vardu buvo pavadinta nedidelė gatvelė Verkiuose, netoli Vilniaus ribos.
Prezidento gatvė
1939 m., kai Lietuva atgavo Vilnių, Antanas Smetona prezidento pareigas ėjo jau 13 metų, nuo 1926 m. gruodžio perversmo. Galima įtarti, kad būtent A.Smetoną M.Biržiška turėjo mintyje, siūlydamas gatvę, kurią dabar vadiname Savanorių prospektu, pavadinti Prezidento gatve.
