Kaip informuoja Vilniaus universitetas, šie tyrimai padėjo geriau suprasti, kaip vyko ankstyviausi maisto globalizacijos procesai, kaip per atšiaurius geografinių paribių regionus formavosi tinklaveika, padėjusi pagrindą istoriniam Šilko keliui.
„Nuo seno buvo manoma, kad tik klajokliai su nedidelėmis galvijų, avių ir ožkų bandomis gali išgyventi atšiauriuose Centrinės Azijos kalnų slėniuose. Tai turėjo įtakos iškreipto vaizdinio apie Centrinės Azijos gyventojus formavimuisi, pristatant juos kaip klajoklius gyvulių augintojus“, – teigia pagrindinė straipsnio žurnale „Plos One“ autorė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto bioarcheologė, projekto „Paribiai ar centrai“ vadovė doc. Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė.
Vilniaus universiteto tyrėjų komanda archeologinių kasinėjimų Tian Šanio kalnuose (dabartinės Kirgizijos teritorijoje) metu aptiko tūkstančius suanglėjusių miežių ir kviečių grūdų liekanų Kirgizijos Chap II archeologiniame objekte, esančiame 2000 m virš jūros lygio.
Naudojant radioaktyviosios anglies datavimo metodą buvo nustatyta, kad šios kultūrinių augalų liekanos yra 4500 metų senumo.
Vienas iš svarbesnių tyrimo elementų – tarp suanglėjusių grūdų išlikusios kultūrinių augalų dalys (pelai) ir piktžolės, leidžiančios teigti, kad augalai buvo auginti vietoje, o ne importuoti.
Tai gausiausios, ankstyviausios ir aukščiausiai virš jūros lygio aptiktos kultūrinių augalų liekanos iš Tian Šanio kalnų regiono.
„Ankstesnių tyrimų Centrinės Azijos kalnų regione metu būdavo aptinkami tik pavieniai kultivuotų grūdų fragmentai be pelų. Grūdai buvo dedami į degintinius žmonių palaidojimus, todėl galvota, kad jie skirti tik ritualams, bet ne maistui. Manyta, kad kultūriniais augalais buvo keičiamasi tarp bendruomenių, be akivaizdžių įrodymų apie vietinį jų auginimą. Mūsų tyrimai aiškiai rodo, kad vietinės bendruomenės užsiėmė intensyvia žemdirbyste aukštuose Centrinės Azijos kalnų slėniuose, kas jiems leido pirmą kartą įkurti nuolatines gyvenvietes ir suintensyvinti mainų ir prekybos tinklus tarp vakarų ir rytų Eurazijos“, – sako Vilniaus universiteto mokslininkas Tayloras Hermesas.
Vakarų Azijoje sukultūrintų kviečių ir miežių liekanas kartu su Kinijoje sukultūrintomis soromis archeologai kol kas aptiko tik žemesnėse Centrinės Azijos prieškalnėse, pereinančiose į stepes, tačiau sorų liekanų Vilniaus universiteto archeologų tyrinėtoje Chap II gyvenvietėje neaptikta.
„Tai taip pat atskleidžia įdomias detales apie ankstyvosios tinklaveikos kryptis ar tam tikrų augalų fiziologines ribas aukštikalnėse“, – atkreipia dėmesį G. Motuzaitė Matuzevičiūtė.
Kultūriniai augalai, aptikti Chap II objekte Kirgizijoje, turi aiškius diagnostinius bruožus, leidžiančius juos identifikuoti iki rūšies.
Aptiktų augalų liekanos daugiausia priklauso plikiesiems miežiams bei duonos kviečiams, taip pat senovinėms Artimųjų Rytų kultūroms – dvigrūdžiams kviečiams.
Chap II gyvenvietė yra toliausiai į rytus nutolęs pastarųjų paplitimo taškas, nes Kinijos teritorijos jie nepasiekė. Ateities tyrimai turėtų parodyti, kaip kalnų klimatas lėmė tai, kokie augalai pasiekė kitą kalnų grandinės pusę ir išplito į tolimesnius Rytų Azijos regionus, o kokie ne.
Kaip pažymi Vilniaus universitete vykdomo projekto jaunesnioji darbuotoja Basira Mir Mahamat, tyrinėjamų archeologinių kultūrinių augalų liekanos Chap II gyvenvietėje yra labai įvairių morfologinių tipų, kas atspindi jų unikalią adaptaciją prie aukštikalnių aplinkos ir klimato.
Be to, archeobotaniniai mėginiai iš priešistorinės Chap II gyvenvietės pasižymėjo šlapynėse augančių augalų, tokių kaip viksvos, kurių sėklos rastos kartu su kultūriniais augalais, gausa.
Kadangi viksviniai augalai šiuo metu auga tik prie irigacinių kanalų, skirtų laukams drėkinti, spėjama, kad kultūriniai augalai Chap II gyvenvietėje irgi buvo drėkinami irigaciniais kanalais. Spėjama, kad irigacinės technologijos su kviečių ir miežių auginimu plito per Centrinę Aziją ir toliau į Kiniją kartu su kultivuojamais javais.
Archeologinių tyrimų dalyvio Kubatbeko Tabaldievo iš Kirgizijos teigimu, dabar paaiškėjo, kad pirmieji nuolatiniai gyventojai Tian Šanio kalnų regione buvo sėslūs žemdirbiai, o ne klajokliai, kaip buvo manoma anksčiau, todėl po šių tyrimų reikia rimtai pergalvoti įvairiausias hipotezes, susijusias su klajoklišku gyvenimo būdu, ir ateities tyrimų eigą šiame regione.
