„Whataboutism“ – tai taktika, kai atsakinėdamas į jam iškeltą kaltinimą ar tiesiog nepatogų klausimą žmogus (arba valstybė) nukreipia dėmesį į oponentą (ar kitą valstybę), apkaltindamas jį kuo nors panašiai blogu ar dar blogesniu.
Naudojant šią taktiką, siekiama sukelti abejonių, kas yra tiesa, ir nukreipti dėmesį nuo savęs.
„Whataboutism“ užsiimantis žmogus jam iškelto kaltinimo neneigia – vietoje to jį sumenkina, bandydamas parodyti, kad panašių blogų darbų daro ar yra padarę ir kiti.
Žodis „Whataboutism“ yra kilęs iš angliškų žodžių „What about“, kuriuos į lietuvių kalbą šiame kontekste galima išversti maždaug „O kaipgi...“.
Ši frazė sakinyje neina viena – po to „whataboutism“ pasitelkiantis žmogus, užuot atsakęs į sau mestą kaltinimą, meta kokį nors kaltinimą oponentui.
„Whataboutism“ – loginė klaida
„Whataboutism“ taktika kaip retorinė priemonė egzistuoja seniai. Retorikos ekspertai „whataboutism“ laiko loginės klaidos tu quoque (išvertus iš lotynų kalbos – „ir tu“) atmaina.
Ši loginė klaida daroma, kai sulaukęs kaltinimo tu ne jį atremi, o apkaltini savo kaltintoją tuo pačiu.
Kodėl tai yra loginė klaida? Todėl, kad net jei tavo išsakyti kaltinimai oponentui yra bent iš dalies teisingi, jie niekaip nepaneigia tau pačiam mestų kaltinimų ir tavo veiksmų.
Pavyzdžiui, jei tu su draugu važiuoji automobiliu ir draugas sako, kad tu neatsargiai vairuoji, o tu jam atsikerti „O kaipgi tu? Tu irgi nuolat vairuoji neatsargiai“, pastarasis teiginys, net jei teisingas, niekaip nepaneigia draugo žodžių ir nerimo, kad tu neatsargiai vairuoji būtent dabar.
„Whataboutism“ tarptautinėje politikoje pradėtas naudoti XX a. Vieni pirmųjų „Whataboutism“ XX a. ketvirtajame dešimtmetyje ėmė pasitelkti vokiečiai.
Nacistinę Vokietiją kaltinant Europos teritorijų aneksavimu, ši atsikirsdavo, kad tiesiog daro tai, ką Afrikoje ir Azijoje darė Prancūzija ir Jungtinė Karalystė.
Šaltojo karo metu šią taktiką pamėgo sovietinė propaganda.
Vakarams kritikuojant SSRS dėl žmogaus teisių pažeidimų, karo Afganistane, susidorojimo su politiniais oponentais, cenzūra ir t. t., Sovietų Sąjunga, užuot atsakiusi į konkrečius jiems metamus kaltinimus, tiesiog imdavo aiškinti, kad Vakarai kalti dėl tokių pat smerktinų žiaurumų.
Dar tarpukariu viena garsiausių „whataboutism“ atspindinčių frazių tapo „O užtat jūs linčiuojat negrus!“.
Ši frazė ar įvairios jos variacijos Šaltojo karo metu buvo išsakomos, kada JAV kritikuodavo SSRS dėl žmogaus teisių. Tuo norėta pasakyti, kad JAV turi problemų su rasizmu savo šalyje, todėl bet kokia amerikiečių išsakoma kritika kitoms šalims yra nieko verta.
Šią frazę SSRS atstovai pasitelkdavo ne tik atsikirsdami į jiems išsakomą kritiką.
SSRS valdžia per sau palankią spaudą tarp SSRS gyventojų stengėsi aktyviai formuoti nuomonę, esą JAV „negrų linčiavimas“ taip plačiai paplitęs, kad nė į vieną amerikiečių žodį apie „laisvę“ nereikia žiūrėti rimtai.
Paplitęs ir šiuolaikinėje Rusijoje
Nors Sovietų Sąjunga žlugo, „whataboutism“ strategija Rusijoje naudojama iki šiol. Maskva ir toliau siekia užgniaužti kritiką apie Rusiją, nurodydama pažeidimus Vakaruose.
Remiantis tokia strategija, jokia kritika Rusijai „negalioja“, nes tokių pačių problemų neva esama ir kitose šalyse.
„Whataboutism“ kai kurie Vakarų apžvalgininkai netgi vadina savotiška Rusijos ideologija.
Vertinant per šį požiūrio tašką, Rusija, siekdama savo interesų, turi moralinę teisę daryti tai, ką nori, nes istorijoje pavyks rasti pavyzdžių, kai kada nors panašiai elgėsi ir kuri nors Vakarų pasaulio valstybė.
Pavyzdžiui, žurnalistui kartą paklausus V.Putino apie Raudonosios armijos Afganistane vykdytą savivalę, jis nutilo ir po kelių sekundžių atsakė: „O gal tada pakalbėkime apie tai, ką amerikiečiai darė Nikaragvoje?“
2017 m. interviu metu „Fox News“ žurnalistės paklaustas apie Rusijos kišimąsi į 2016 m. JAV prezidento rinkimus, V.Putinas atsikirto: „Beskite pirštu bet kur pasaulyje ir rasite skundų, kad JAV pareigūnai kišasi į rinkimų procesus“.
Tai geras „Whataboutism“ pavyzdys – V.Putinas net nebando atremti jam metamo kaltinimo ir apkaltina JAV.
2017 m. Jungtinei Karalystei išsakius kritiką Rusijai dėl Krymo okupacijos, Rusijos ambasadorius Jungtinėse Tautose pareiškė, kad prieš kritikuodama Rusiją Jungtinė Karalystė turėtų „grąžinti“ Folklendus ir Gibraltarą.
Situacijos Kryme ir Folklenduose ar Gibraltare – visiškai skirtingos. Tačiau toks argumentas, viena vertus, nusuka kalbą kita linkme, kita vertus, bando formuoti požiūrį, kad didžiosios valstybės gali elgtis kaip nori, nes jokia valstybė nėra tobula.
Naudoja ne tik Kremlius
Tačiau temos nusukimu naudojasi ne tik Kremliaus atstovai. „Whataboutism“ naudojimu pagarsėjo ir buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas.
Mėgstamas jo būdas atremti kritiką buvo pradėti kalbėti apie tai, ką darė jo pirmtakai demokratai.
Pavyzdžiui, 2017 m. D.Trumpas suteikė prezidentinę amnestiją buvusiam Arizonos šerifui Joe Arpaio, kaltintam nepagarba teismui.
Sulaukęs kritikos dėl šio sprendimo, jis atsikirto, kad Barackas Obama ir Bilas Clintonas suteikė amnestijas dideliam skaičiui žmonių, tarp kurių buvo ir „pavojingų nusikaltėlių“ ar narkotikų prekeivių. Kodėl, klausė D.Trumpas, jis susilaukia kritikos, kai B.Obama ar B.Clintonas darė lygiai tą patį?
Čia vėlgi matome tipinį „whataboutism“ pavyzdį. D.Trumpas didesnį dėmesį skiria ne savo sprendimui pateisinti, bet priminimui, ką darė jo pirmtakai.
Gali būti, kad B.Obama ar B.Clintonas išties taip pat suteikė amnestijų žmonėms, kurie nebuvo to verti – tačiau tai nereiškia, kad D.Trumpas gali daryti, ką nori.
D.Trumpas netgi yra atkartojęs Rusijos propagandos liniją. Kartą duodamas CNN interviu D.Trumpas pareiškė gerbiantis Rusijos prezidentą V.Putiną. Žurnalistas V.Putiną pavadino žudiku, o D.Trumpas atsakė, kad ir JAV palyginus nėra tokios jau nekaltos.
Prisiminkite „Whataboutism“ terminą, kai koks nors Lietuvos politikas, apkaltintas negerais darbais, užuot paneigęs konkrečius jam išsakomus kaltinimus, sako, „o kodėl jūs nekalbate apie (...)? Juk jie irgi darė blogų darbų!“
Vietoje daugtaškio citatoje gali eiti bet kokios apkaltinto politiko nemėgstamos partijos pavadinimas ar politiko(-ų) pavardė.
Tokiu atveju tikėtina, kad politikas nežino, kaip pasiteisinti dėl savo blogų darbų, ir bando nukreipti dėmesį į kitus.
Galbūt kiti, kuriuos jis mini, irgi ne šventieji – bet tai nereiškia, kad jis pats gali elgtis taip pat.
