Straipsnio pradžioje teksto autorius kalba apie lietuvišką pagonybę ir senovės lietuvių tikėjimą, o toliau pasakoja apie patį Zarasų miestą, anuomet vadintą Novoaleksandrovsku, tiesa, pripažindamas, kad informacijos nėra daug.
Straipsnis įdomus turėtų būti ne tik Zarasų gyventojams – nors jame kalbama apie Zarasus, pamąstymai apie lietuvių būdą yra gana universalūs, o ir straipsnio autorius pamini, kad mažų Lietuvos miestelių bendruomenės panašios kaip du vandens lašai.
Į lietuvių kalbą straipsnį išvertė Dovilė Rzezniczak, vertimu buvo pasidalinta „Facebook“ grupėje „Zarasų krašto istorija“.
Kviečiame susipažinti su straipsniu, kurio vertimą perpublikuojame su vertėjos leidimu.
Zarasai
„Pačiame senosios Lietuvos pakraštyje, Kauno gubernijoje, prie pat Kurlandijos sienos, tarp ežerų, pelkių ir šaltinių, įsikūrė kuklus, tylus miestelis Novoaleksandrovskas, kažkada Jeziorosy* (Ežerėnai).
Vienas iš tų ežerų, vadinamas Jeziorossa (Zarasas), o tiksliau Jezioro-Ossa, pagoniškoje Lietuvoje buvo laikomas šventu, o tiksliau – pašvęstu.
Sakome pašvęstu, nes visai nepritariame tiems teorijų kūrėjams, kurie norėtų įtikinti pasaulį, kad Lietuvoje beveik viskas buvo garbinama lyg dievai, nors ta teorija taip toli pažengusi, kad kai kurie prie lietuviškų dievų priskaičiuodavo net ir šluotą.
Senovės lietuvis buvo garbinantis Dievą, nes tokia jau yra lietuvio dvasia, tačiau greičiausiai išpažino tik vieną Dievą, nematomą, begalinį, kuriam, tiesa, suteikdavo kartais žmogiškus apibūdinimus, tačiau nesistengė jo pernelyg suasmeninti.
Visos pagoniškos dievybės, tos pagrindinės ir tos mažiau svarbios, atliko tokį patį vaidmenį, kokį šiandien krikščionių Bažnyčioje atlieka Dievo archangelai. Kitos dievybės, o jų yra nesuskaičiuojama daugybė, yra gryniausias prasimanymas arbo kronikų rašytojų, arba pervargusių šiuolaikinių filosofų bei istorikų, kurie nežinodami lietuvių kalbos, prikūrė nebūtų dalykų, tarytum pamiršdami, kad mitologija yra istorijos sritis, o ne poezijos, yra tiesos sritis, o ne fantazijos.
Nekelia jokių abejonių, kad lietuvis gamtos kūriniams teikė ypatingą garbę, kad garbino jos jėgą, kad nuolankiai nulenkdavo galvą prieš įsisiautėjusias gamtos stichijas, bet toks garbės atidavimas nėra tolygus sudievinimui.
Garbino jis gamtos reiškinius ir objektus ne dėl jų pačių, o todėl, kad jos padėdavo įsivaizduoti dievišką jėgą, kad buvo matomi ženklai Jo visagalybės, jo visamatančios akies; taigi kitais žodžiais tariant, šitos pašvęstos giraitės, upės, kalvos, medžiai, ežerai, būdavo Lietuvoje garbinami taip pat, kaip krikščionybėje yra garbinami šventieji.
Ežerai buvo tokia pačia svarbi kitų pašvęstų gamtos objektų dalimi. Jeigu iš vienos pusės ežerai apdovanodavo vargstantį lietuvį dideliu skanėstu ir maistu – žuvimi, tai iš kitos pusės jis juk nebuvo nejautrus ežero grožiui, nežvelgė abejingai į vandens veidrodį, kuriame taip nuostabiai atsispindėdavo dangus ir žemė, kurio vaizdas nejučiom užpildydavo sielą palaimingu ilgesiu ir mintis nukreipdavo svajonių link.
Lietuvis iš prigimties yra svajingas, poetiškas, o ežerai puikiai tinka svajonėms ir poezijai; lietuvis pamilo ežerą, išsipasakojo jam savo rūpesčius ir skausmus, ir pries tokią esybę, seną kaip pasaulis, o jauną kaip pavasaris, nulenkė savo galvą ir atidavė garbę.
Lietuvis iš prigimties yra svajingas, poetiškas, o ežerai puikiai tinka svajonėms ir poezijai.
Apart jau aukčiau aprašyto ežero, taip pat čia yra kitas, vadinamas Osida (Zarasaitis), iš kurio išplaukia upė Owilka (Nikaja), įtekanti į vakarinį krantą upės Dzwina (Dauguva).
Šiaip visos Novoaleksandrovsko apylinkės yra apsuptos ežerų ir pelkių, tokios gausios galybės, kad visų jų išvardinti nėra čia galimybės.
Štai tokioje vietoje, tarytum pasislėpusioje nuo pasaulio, įsikūrė Jeziorossy (Zarasai). Kas ir kada jiems davė pradžią, istorijos šaltiniai tyli lyg susitarę, neleidžia nei akies krašteliu žvilgtelėti į šią gražią vietą, nenori apie ją net užsiminti.
Tai tik galime padaryti prielaidą, kad Zarasai buvo arba per maža vietove, kad galėtų sudominti kokį pasipūtusį vienuolį-riterį, arba kitaip vadinosi, kas nėra toks neįprastas reiškinys, turint galvoje, kad lietuviškų miestų aprašymuose kartais tie patys miestai yra turėję keliasdešimt skirtingų pavadinimų ir kartais sunku pagal jų aprašymą nuspėti, kuris pavadinimas kuriam miestui buvo skirtas.
Kaip buvo, taip buvo, bet tikrai aišku, kad Zarasų istorija rašytiniuose šaltiniuose yra paminima tik XVI amžiuje.
Bet ir čia juos gaubia tarytum migla. Vieni iš jų daro seniūniją (1), kiti – Vilniau vyskupų rezidenciją (2). Tačiau apsvarsčius tai, kad kiek beieškotume, niekur neradome paminėtos Zarasų seniūnijos – tai ko gero tikresnė buvo antroji versija.
Apie vėlesnį šio miestelio likimą šaltiniai ir vėl tyli. Jeigu Balinskis savo knygoje tik trumpai apie jį užsimena, tai kitas, ne mažiau svarbus to meto šaltinis, Moraczewskio „Senovės Lenkija“, visai apie jį pamiršta.
Maždaug 30 metų vėliau miestelis vėl pasiekia mūsų ausis, kai 1836 m. jis pavadintas Novoaleksandrovsku. 1838 m., kaipo prisiminimą pastatytam žvyrkeliui (šose) Kaunas – Daugpilis, mieste pastatytas obeliskas. Po 4 metų, t.y. 1842, Novoaleksandrovskas tapo to paties pavadinimo apskrities centru, o jo teritorija apėmė visą anksčiau buvusią Braslavo apskritį.
Nuo tada pastebimas spartus šio miestelio augimas. Prieš keliolika metų varganas, medinis, šiandien šviečia mūrais ir kasdien vis gražesnį, švaresnį įgauną pavidalą. Daugiausiai prie to prisideda žvyrkelis, jungiantis du prekybinius centrus – Daugpilį ir Kauną.
Nuo pirmo iš jų Novoaleksandrovską skiria tik trys, nuo kito – dvidešimt kelios mylios. Nemažiau svarbų vaidmenį atliko ir valdžios centras, perkeltas iš Braslavo į Novoaleksandrovską. Bet labiausiai jį atgaivina ir maitina du kermošiai (jarmarkai) – vienas sausio 15, o kitas – rugpjūčio 3-15.
Paskutiniu metu pravestas geležinkelis Vilnius – Peterburgas dvigubai padidino apskrities pajamas. Gyventojų šiuo metu priskaičiuojama beveik 4000 galvų.
Šio miesto bažnyčios istorija yra tokia pat neaiški kaip ir paties miesto. Kada ir kas ją įkūrė, negalime žinoti.
Šio miesto bažnyčios istorija yra tokia pat neaiški kaip ir paties miesto. Kada ir kas ją įkūrė, negalime žinoti.
Esame tačiau tikri, kad Vilniaus vyskupas Jonas, kilęs iš Lietuvos kunigaikščių, karaliaus Žygimanto Senojo pavainikis sūnus, 1530 m. įrengė jau esančią bažnyčią, bet nepastatė jos naujos, kaip kai kurie tvirtina.
Po 100 metų Vilniaus vyskupas Abraham Wojna, po to kai sugriuvo senoji čia buvusi jo rezidencija, liepė atstatyti naują bažnyčią ir puikiai ją įrengė ir papuošė paveikslais; bent jau taip liudija ataskaita kunigo Slupskio, vyskupo padejėjo, kuris vizitavo bažnyčią 1674 m. ir rado ją puikiausios būklės.
Taipogi čia turėtume paminėti, kad Michalo Balinskio knygoje „Senovės Lenkija“ dar 1522 metais čia buvo įkurtas šv. Onos altorius. Tai patvirtina mūsų įsitikinimus, kad tuo metu bažnyčia jau egzistavo.
Visomis prasmėmis Abrahamo Wojnos atnaujinta bažnyčia neilgai atsispyrė laiko daromiems palietimams. Prieš keliolika metų sunaikino ją iki pamatų gaisras, bet iš visų pusių pasipylė dosnios aukos ir netrukus stojo čia puiki mūrinė bažnyčia, kuri, nors ir apnuoginta nuo visų prisiminimų ir papuošalų, puikiai atliepia gyventojų poreikius.
Vietiniai turgūs, apart garsiųjų linų, yra perpildyti nuostabia žuvimi, kuri ko gero labiausiai garsina Novoaleksandrovską. Atveža ją čia ne tik vargingi priemesčio gyventojai, bet ir gausūs pasiturintys ūkininkai. Visa prekyba, žinoma, yra žydų rankose.
Apie pačius novoaleksandroviečius ne daug ką galima pasakyti. Jeigu kas pažino vieno miestelio bendruomenę, tai pažino ir jas visas. Jos visos panašios lyg vandens lašai.
Pramonė ir judėjimas, taip būdingas net ir mažiausiems miesteliams, taip suvienodina visas vietoves, uždeda jiems tokį, jeigu galiu taip išsireikšti, balną, kuriam kiekvienas nusėdęs mieste turi anksčiau ar vėliau paklusti. Žydai čia neva yra paveikslo fone, kuriame šen bei ten, ryškiau ar subtiliau, nupaišomos kitos religijos ar visuomeninės padėtys, tačiau jie netgi būdami mažuma, visgi labiausiai pritraukia kiekvieno atvažiuojančiojo akį.
Turgaus, o ypač šventinio turgaus dienomis, pamatysi čia besivaikštančius miestiečius, kurie yra pasiturintys ūkininkai. Drabužiai jų kuklūs, tačiau švarūs ir tvarkingi.
Vasarą dėvi juodas kepures su snapeliu, gi žiemą apvalias, žemas, su avinkailio apvadu; ant kojų batai arba vyžos, o visą kūną uždengia pilka rankų darbo sermėga, kartais papuošta baltu trinyčiu, suveržta spalvotu diržu (juosta). Ir iš viso vietiniai ūkininkai, kalbantys švaria lietuvių kalba, pasiturintys ir santūrūs, yra toli gražu ne tokie kaip nupuolę ir apsileidę pavilnio ūkininkai.
Ir jeigu vyriškas aprėdas yra ypatingai suvienodintas, tai tuo tarpu moterys rengiasi ryškiai ir spalvotai, o ypatingai retai čia sutinkamas šilkas ar satinas. Vis dėlto jų apranga nėra labai patraukli, nes jas ypatingai špėtina skaros, rišamos ant galvų. Tik ištekėjusios moterys gražiai atrodo su savo nuometais.
Ir jeigu vyriškas aprėdas yra ypatingai suvienodintas, tai tuo tarpu moterys rengiasi ryškiai ir spalvotai.
Tuo ir baigiame savo aprašymą, įsitikinę, kad viską pasakėme apie Zarasus, ką tik pasakyti apie juos galėjome. Medžiagos trūkumas ne mūsų kaltė.
Mscislaw K.“
