„More than 2000 miles from Chicago to LA“, kaip dainuojama ne vienos grupės koverintoje dainoje apie šią istorinę amerikietišką arteriją.
O Lietuva turi... turi... na taip, istorinio kelio, kuris galėtų tapti mūsų popkultūros dalimi, mes neturime (neskaitant „žiūriu atrieda senas juodas Mersedesas / vairuoja Oldsmobilį mėlynakė šviesi“). Tačiau ar tikrai jau taip neturime?
Po kelių mėnesių, liepos 9 d., sukaks 82 metai nuo tos dienos, kai buvo atidarytas kelias, galėjęs tapti Lietuvos „Route 66“. Tai buvo Žemaičių plentas: 195 km ilgio plentas, kuris jungė Kauną ir pajūrį. Tinklaraštis „Sumauta pavara“ kviečia plačiau susipažinti su šiuo plentu.
Kelio trasa buvo Kaunas–Raseiniai–Kaltinėnai–Rietavas–Gargždai.
Įsivaizduokite – įsėdate Kaune į šešiametrį Kadilaką ir riedate dviejų juostų keliuku link jūros, probėgšmais pralenkdami vienas į kitą panašius miestelius, o kurui pasibaigus užsukate dešrainio ir pigaus benzino į apleistą kaimo kolonėlę, kaip tik užtaikydami ant popietės ginkluoto apiplėšimo...
Na, tai visai galėjo tapti tiesa. Lietuvai 1918 m. tapus nepriklausoma, be kitų problemų, buvo viena ypač opi – pas mus nebuvo geros kokybės kelių. Kur jie tau bus, kai virš šimto metų prabuvai Rusijos dalimi.
Valstybei šiek tiek sustiprėjus, buvo nuspręsta sujungti Klaipėdos kraštą su laikinąja sostine vientisu keliu, besiraitančiu per visą valstybę. Kelio statyba buvo pradėta 1934 m. ir atlikta ne kokiais nors daugiatoniais „Komatsu“.
Pagrindinė statybos priemonė buvo arklio tempiamas vežimas, pilnas grunto, kastuvas ir raumenų jėga.
Tik galutiniame statybos etape buvo pradėtas naudoti modernus išradimas (to meto Lietuvai) – plentvolis, išlyginęs asfalto sluoksnį, kuris dengė žvyro sankasą.
Statant kelią teko įveikti įvairias gamtos kliūtis. Pavyzdžiui, sprogdinti suakmenėjusius molio klodus netoli Babtų ar nutiesti kelio atkarpą užakusiu Kapstato ežero kampu.
1939 m. liepos 9 d., Lietuvos valstybingumui belikus gyvuoti mažiau negu metus, plentą prie Dievyčio ežero iškilmingai atidarė prezidentas Smetona.
Nežinia, ar jis mąstė, kaip gerai tokiu lygiu keliu būtų dėti žemą startą į Vokietiją, kai Lietuvai iškyla pavojus, tačiau tuometinė spauda keliu ypač didžiavosi.
Na kur tau nesididžiuosi – tai buvo vienas didžiausių pirmosios Lietuvos Respublikos infrastruktūros projektų, beje, suprojektuotas ir įgyvendintas išimtinai lietuviškų juridinių beigi fizinių asmenų.
Plento statybos kaina siekė 13,5 mln. tuometinių litų – prirašykite dar vieną nulį ir maždaug suvoksite, kokia tai suma dabartine valiuta.
Ir už šią sumą išėjo tikrai pažangi ir to meto standartus atitinkanti trasa. Dauguma miestelių buvo apeinami šonu, idant didžiulis dešimties automobilių per dieną srautas netrukdytų jų gyvenimo, posūkiuose buvo įrengti viražai, padedantys juos paprasčiau „išimti“.
Prie Kryžkalnio įrengtas pirmasis Lietuvoje inžinerinis stebuklas – dviejų lygių sankryža, paprastai vadinama viaduku. O kur dar toks grožis, kaip arkinis Ariogalos tiltas per Dubysą.
1939 m. nacistinei Vokietijai prisijungus Klaipėdos kraštą, Lietuvos valdžia nutarė vystyti Šventosios uostą ir nutiesti kelio atkarpą į Šventąją. Atkarpoje tarp Rietavo ir Vėžaičių pradėta pilti kelio į Šventąją sankasa. Bet per karą darbai nutrūko...
Kalbant apie visą Lietuvą, idėjų buvo ir daugiau. Plento statybos metu sukaupta Lietuvos inžinierių ir rangovų patirtis turėjo padėti įgyvendinant ambicingą vyriausybės planą – nutiesti dar 2500 kilometrų kelių. Bet įgyvendinti planą sukliudė vienas dalykas.
Tai prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir kartu su juo atėjęs raudonasis maras. Bolševikams labiau rūpėjo pas meškas išvežti kuo daugiau lietuvių tautos, o keliai... palutarkos gali ir žvyrkeliais kratytis.
1968 m., senajam keliui pradėjus neatlaikyti augančių srautų (kad ir kaip juokingai tai skamba mūsų dienomis), pradėta statyti magistralė Kaunas–Klaipėda. Šis ruožas buvo baigtas 1987 m. Taip Žemaičių plentas prarado galimybę tapti lietuviškuoju „Route 66“.
Tačiau ne viskas prarasta. Juk pats kelias egzistuoja iki šiol. Bet norint jį išpopuliarinti pirmiausia trūksta vieningo plento pavadinimo, kuris pats taptų prekės ženklu.
Ir jis būtinas angliškas, o ne koks kitas. Pvz, „Samogitia road“, „Žemaičių way“, „Route Žemaitija“ ar kaip nors panašiai. Be to, nebus nei reklamos, nei suvenyrų, susijusių su keliu, gamybos.
Kas dar? Angliškas „Wikipedia“ straipsnis, nušviečiantis plentą yra būtinas, kadangi tai yra pirmas dalykas, kurį „Google“ meta susijusiose paieškose.
Galiausiai keliui reikėtų vieno numerio, be bala žino kelių dabar esančių, leidžiančio identifikuoti jį taip pat lengvai, kaip ir vienas pavadinimas.
Taip po truputį pradėtų gimti kelio legenda. Jis galėtų tapti alternatyva norintiems pasiekti pajūrį ramiai, atostogų ritmu, o ne lenktyniaujant, kieno ceškė autostradoj važiuoja greičiau.
Turistų traukos objektų, esančių kelio ribose, reklama irgi prisidėtų prie kelio populiarinimo. Savaime po truputį pradėtų vystytis susidomėjimas keliu, jo istorija ir objektais, esančiais jo maršrute.
O tada jau gal ir kokia degalinė arba kavinė sugalvotų išnaudoti verslo niša maitinti variklius arba skrandžius šalia judraus kelio. Paskui ir dar viena...
Jeigu sugebėjome Jonines paversti laisvadieniu, tai ar nesugebėtume sukurti nacionalinio kelio legendos?
Tekstas pirmąkart publikuotas „Facebook“ puslapyje „Sumauta pavara“. Perpublikuojama su puslapio autorių sutikimu.
Dar daugiau Žemaičių plento nuotraukų galite rasti miestai.net forume.
