Apie tai, kad tokia reforma vyko, žino daugelis lietuvių – galų gale, ir reformos data yra viena tų, kurias būtina išmokti dar ruošiantis istorijos egzaminui mokykloje. Tačiau kodėl reikėjo reformos ir kaip ji vyko, paaiškintų tikrai ne kiekvienas.
„Kas laikytina žemės reforma? Siaurąja prasme – tai dvarų žemių dalijimas bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Plačiąja prasme – kartu ir kaimų skirstymas į vienkiemius bei kiti žemėtvarkos darbai“, – 15min sakė humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto istorikas Artūras Svarauskas.
Portalui 15min jis pasakojo apie tarpukario žemės reformos priežastis, eigą ir pasekmes.
– Kokios buvo svarbiausios reformos priežastys?
– Reformos idėja brendo seniai ir buvo aktuali didžiajai gyventojų daliai, nes apie 80 proc. Lietuvos visuomenės sudarė valstiečiai.
Kaip žinia, XIX a. 7-ame dešimtmetyje panaikinus baudžiavą formaliai valstiečiai tapo laisvi, tačiau realybėje tie, kurie neturėjo žemės nuosavybės, ir toliau priklausė nuo stambaus žemės savininko.
Reformos priežastis galima skirstyti į tris kategorijas: ekonomines, socialinio teisingumo ir politines.
Tarp ekonominių priežasčių pirmiausia paminėtina tai, kad valstiečių gyvenimas gatviniuose kaimuose ir nuo XVI a. užsilikęs archajiškas žemės valdymo ir apdirbimo pobūdis buvo labai neefektyvus.
Be to, per Pirmąjį pasaulinį karą ypač nukentėjo dideli dvarai. Maždaug trečdalis dvarų žemės dirvonavo, o tuo metu smulkiuose ūkiuose neapdirbamos žemės buvo tik apie 10 proc.
Daugelio dvarų pastatai karo metu buvo sugriauti, o savininkai neturėjo lėšų jiems atstatyti. Dažnai dvarų žemė buvo apdirbama tik smulkių nuomininkų, valstiečių, rankomis. Iš esmės tik jų darbo dėka tie dvarai po karo ir laikėsi.
Todėl buvo suvokta, kad smulkus ūkis, kuriame užtenka vienos šeimos asmenų darbo jėgos, po karo sukeltų negandų atsigauna daug greičiau negu didelis dvaras, kurio atkūrimui lėšų savininkas dažniausiai neturi.
Lėšų stygius vertė kai kuriuos dvarų savininkus pradėti pardavinėti žemes ar mišką. Juos supirkdavo įvairūs spekuliantai, kurie patys tos žemės nedirbo ir laukė, kol po karo stabilizuosis ekonominė padėtis bei atsiras palanki proga žemę perparduoti.
Kita priežastis buvo susijusios su socialiniu teisingumu. 1919 m. Lietuvos dvarininkams, kurie sudarė 1 proc. gyventojų, priklausė 26 proc valstybės žemės.
Egzistavo ir politinės priežastys. Daugiau negu pusė Lietuvos žemės valdų priklausė lenkų tautybės asmenims arba polonizuotiems lietuvių bajorijos palikuoniams.
Dauguma dvarininkų labiau palaikė ne nepriklausomą nacionalinę 1918-ųjų Vasario 16-osios Lietuvą, o Lietuvos kaip sudedamosios Lenkijos valstybės dalies idėją. Tokioje sąjunginėje valstybėje Lenkija politiškai ir kultūriškai būtų dominavusi.
Be to, Lietuvai buvo pavojingas ir joje egzistavęs nepasiturintis, nuosavybės neturintis kaimo žemės ūkio darbininkų sluoksnis. Jis buvo imlus bolševikinėms idėjoms. Apdalinus šiuos žmones žeme, atslūgo jų revoliucinės nuotaikos.
Idėja apie žemės reformą bene pirmą kartą buvo oficialiai iškelta Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m. Čia suformuluota mintis, kad žemę turi valdyti tie, kurie žemę dirba.
Galutiniai sprendimai dėl reformos pobūdžio ir gylio priimti po 15 metų susirinkusiame Steigiamajame Seime. Reformos vykdymas prisidėjo 1919 m., dar iki priimant įstatymus. Jų buvo ne vienas, galutinis buvo priimtas 1922 m. vasario 15 d.
-Ar visos politinės jėgos pritarė reformai, gal buvo prieštaravusių? Ar sunku buvo sutarti dėl sąlygų?
-Pagrindinių Lietuvos politinių jėgų požiūris į reformą buvo toks: socialdemokratai siūlė nusavinti stambius dvarus ir jų žemę išdalinti žemės ūkio bendrovėms, valstiečiai liaudininkai siūlė palikti individualiam savininkui maksimalią 40-50 ha žemės nuosavybės normą, krikščionys demokratai – 70-80 ha.
Reformai tokiai, kokia ji vyko, pritarė ne visos politinės srovės. Pirmiausia nepritarė lenkų tautinę grupę atstovavę lenkų deputatai Seime.
Teoriškai ne visi jie atstovavo dvarininkų interesus. Tarp jų buvo ir darbininkas, kuris, iš socialinio solidarumo žiūrint, turėjo pritarti reformos idėjai, bet irgi nepritarė.
Lenkų politikai reformą vertino kaip nukreiptą prieš lenkų tautinę grupę ir savininkus. Lenkus ir lenkų kultūra persiėmusią visuomenės dalį reforma palietė labiausiai.
Šaltai reformą vertino ir pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona bei jo šalininkai, susibūrę į Lietuvių tautininkų sąjungą. Skepsį jie argumentavo privačios nuosavybės principo pažeidimu. Samprotavo, kad smulkūs ūkiai nebus ekonomiškai efektyvūs.
Bet tautininkai taip pat suvokė, kad nuosaiki reforma būtina. Tik manė, kad žemė iš dvarininkų turėtų būti ne nusavinama, o išperkama.
Neigiamai reformą vertino ir pogrindyje veikę komunistai, kurie apskritai nepripažino nei privačios nuosavybės, nei Lietuvos valstybės.
Manoma, kad viena iš 1919 m. V. Mickevičiaus-Kapsuko bolševikų nesugebėjimo įsitvirtinti Lietuvoje priežasčių – atsisakymas valstiečiams dalinti žemę. Nepasiturinčią kaimo visuomenę šis sprendimas atstūmė nuo bolševikų.
Ir priešingai, 1919 m. sausį, Vilnių užėmus bolševikams, lietuvių partijos pirmą kartą viešai paskelbė, kad tie valstiečiai, kurie stos savanoriais į Lietuvos kariuomenę kovoti prieš bolševikus, nemokamai gaus žemės.
Nuo tada prasidėjo intensyvus savanorių pajėgų skaičiaus augimas. Taip žemės reformos idėja prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo išsaugojimo 1919–1920 m.
Dar nepatikliai žemės reformą vertino konservatyvūs visuomenės sluoksniai. Buvo kilęs nemenkas ginčas ir tarp dvasininkų, mat reforma laikyta „bolševikine“ (iš vienų atimam, kitiems duodam), skriejo netgi skundai į Vatikaną, kad reforma nesuderinama su katalikų doktrina.
Vienas aktyviausių reformos vykdytojų, žemės ūkio ministras Mykolas Krupavičius, buvo dvasininkas, jis turėjo įrodinėti, kad reforma yra teisėta ir būtina. Reformą parėmė autoritetingas Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis.
Galutinis 1922 m. vasario 15 d. priimtas reformos įstatymas numatė, kad žemė bus nusavinta iš visų, kas turi daugiau kaip 80 ha. Tokia riba pasirinkta neatsitiktinai: manyta, kad tai riba, kuri skiria ūkininką nuo dvarininko.
Nusavintos žemės fondą sudarė apie 25 proc valstybės teritorijos (be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų). Vykdant reformą kasmet žemės ūkio reikalams skirta apie 10 proc. viso biudžeto lėšų.
- Kiek bežemių ir mažažemių per reformą gavo žemės?
- Žemės gavo daugiau kaip 34 000 bežemių valstiečių. Žemės priedą gavo daugiau negu 26 000 mažažemiai valstiečiai. Kaimo amatininkai, dalis miestų ir miestelių gyventojų taip pat gavo žemės sklypelius – tokių buvo apie 12 000.
Bet gavo ne visi. Istoriko Gedimino Vaskelos skaičiavimais žemės negavo apie trečdalis bežemių ir mažažemių, kurie 1919 m. jos prašė. Tačiau skaičiai net ir įvertinus tai įspūdingi – reformos eigoje Lietuvoje susikūrė daugiau kaip 38 000 naujakurių ūkių.
Naujakuriai vidutiniškai gavo apie 10 ha žemės. Nors pasitaikydavo ūkių nuo kelių iki keliasdešimt ha.
- Kaip buvo atrenkami bežemiai ir mažažemiai, kurie gavo žemės? Ar buvo kriterijai, kuriuos jie turėjo atitikti?
- Pirmiausia sklypus gavo 1919–1920 m. Nepriklausomybės kovų dalyviai – karininkai ir kareiviai. Iš 38 tūkst. naujakurių jie sudarė apie 10 tūkst. Tiesa, 4-ame dešimtmetyje mažėjant žemės fondui, savanoriams atlygis pradėtas mokėti pinigais.
Taip pat žemės gavo nusipelnę nepriklausomai Lietuvai politikai, kitų sričių asmenys. Beje, 1939–1940 m. būtent šie asmenys, kurie dažniausiai gyveno miestuose, bet turėjo nemažus ūkius, tapo vietos žemės ūkio darbininkų „taikiniu“.
Tuo laikotarpiu imta svarstyti antrosios žemės reformos idėja. Svarstyta nusavinti dalies stambesnių ūkių žemę ir ją atiduoti per smulkiems ūkiams, vienam savininkui paliekant tik 40-50 ha maksimalią žemės normą.
Šias idėjas perėmė sovietinė liaudies vyriausybė ir 1940 m. rudenį įgyvendino panašią reformą, palikdama 30 ha nenusavintą normą.
Keli šimtai tūkstančių valstiečių teikė prašymus LTSR valdžiai gauti papildomos žemės. Tiesa, čia jau kita istorija, reikalaujanti atskiro dėmesio.
- Ar gavę žemės bežemiai ir mažažemiai turėjo už ją atsiskaityti, mokėti valstybei ar pan.?
- Formaliai gautą žemę reikėjo išsipirkti, bet mokesčiai buvo labiau simboliniai.
Gavusieji žemę turėjo ją išsipirkti per 36 metus. Pradžioje mokestis imtas grūdinėmis kultūromis, kiek vėliau nustatytas piniginis ekvivalentas.
Išperkamieji mokesčiai priklausomai nuo žemės kokybės svyravo nuo 18 iki 250 litų už hektarą, tai buvo apie 6 kartus mažiau nei reali rinkos kaina.
Tie mokesčiai mokėti lėtai. Buvo numatyta, kad valstiečiai už gautą žemę valstybei iš viso sumokės apie 34 mln litų. Bet iki 1940 m. sumokėta tik 4 mln.
Mokesčių valstiečiai nemėgo. Ypač žemės nuosavybės mokesčio. Šis mokestis buvo prasčiausiai mokamas. 1940 m. pradžioje žemės savininkai nebuvo sumokėję kone 12 mln litų žemės mokesčio.
Be to, kurį laiką naujakuriams buvo suteiktos beprocentės paskolos įsikurti – pinigais, mediena.
- Įsivaizduoju, kad dvarininkams nelabai turėjo patikti, kad didelė jų žemės dalis yra nusavinama. Ar jie kažkaip bandė priešintis reformos įgyvendinimui, išsaugoti žemę?
