Viena iš didžiausią priklausomybę keliančių ir didžiausią žalą smegenims darančių narkotinių medžiagų yra laikomas heroinas, gaminamas iš opijaus. Koks iš tiesų yra šios medžiagos paplitimas, pavojus ir istorinė vartojimo ir reglamentavimo praktika?
Ar drastiški draudimai, ar radikali laisvė sustabdė senovės graikus, Indijos, Turkijos, Kinijos regionų, Britų imperijos gyventojus nuo plataus masto piktnaudžiavimo opijumi?
Hipokratas opijumi gydė akių ligas
Opijaus augalas, arba aguona, dažniausiai siejamas su jo psichoaktyviomis savybėmis. Netgi lietuviškoje tradicinėje virtuvėje naudojamas „aguonų pienas“, manoma, neretai sukelia mieguistumą.
Būtent „migdantis augalas“ ir yra tiesioginis opijui klasifikuoti skirto lotyniško pavadinimo Papaver somniferum vertimas. Pasak naujausių archeologinių atradimų, opijaus augalas buvo kultivuojamas Vakarų Europoje dar neolito laikais, apie 5900 m. pr. Kr.
Beveik po 2 tūkstančių metų, šumerams sužinojus apie psichotropinį šių augalų poveikį, jie imti auginti ir Mesopotamijos civilizacijoje.
Mažiausiai nuo 1500 m. pr. Kr. opijų augino ir vartojo senovės egiptiečiai. Netrukus, žinioms apie aguonų poveikį pasiekus senovės Graikiją, opijus čia pradėtas naudoti ne tik medicinoje, bet ir sakraliniuose ritualuose. Augalas buvo siejamas su vaisingumo deive Demetra ir minimas Homero „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“. Netgi garsus graikų gydytojas Hipokratas rekomendavo gerti aguonų skystį, sumaišytą su dilgėlių sėklomis, nuo akių ligų, leukorėjos ir gimdos vandenligės.
Imperatoriai opijų vartojo ir stresui malšinti, ir mirties bausmei vykdyti
Dabartinės Indijos regioną opijaus augalas pasiekė IX a. po Kr. per čia keliavusius arabus, kurie opijų naudojo savo medicinoje – Unani Tibbi.
Vėliau, apie XVI a. didelę Pietų Azijos dalį užvaldant Mogolų dinastijai, opijus tapo ir „pasilinksminimo medžiaga“. Pirmasis imperatorius Babūras ir dauguma jo sosto paveldėtojų opijų vartojo rekreaciniais tikslais, norėdami atsipalaiduoti ir pailsėti nuo emocinio bei fizinio streso. Tuo metu imperijoje niekaip nereglamentuojama psichoaktyvi medžiaga tarp valdovo dvariškių įgavo panašų populiarumą kaip ir alkoholis. Mogolai netgi naudojo opijų kaip atlygį vietos radžputų kariams, kovojantiems Mogolų pusėje.
Tiesa, nereguliuojamai opijaus rinkai vis augant, istoriniuose šaltiniuose yra užfiksuoti priklausomybės nuo šios medžiagos atvejai.
Pirmieji griežtesni opijaus draudimai buvo priimti XVII a. pabaigoje valdovo Aurangzebo, kuris siekė imperijoje įvesti radikalų, ortodoksinį islamą. Jo valdymo metu opijus tapo mirties bausmės vykdymo įkalintiems oponentams priemone: vietoj vandens ir maisto jiems buvo duodamas vien opijus.
Vis dėlto Aurangzebo pastangos kovoti su psichoaktyviosiomis medžiagomis nebuvo vaisingos ir opijaus vartojimas imperijoje (dabar jau pogrindyje) ne tik nesumažėjo, bet net padidėjo. Daugėjo perdozavimo atvejų netgi tarp paties imperatoriaus giminių.
Kadangi Mogolų visuomenė religiniu ir kultūriniu požiūriu buvo labai įvairi, griežti islamiški įstatymai nebuvo priimtini didelei daliai imperijos gyventojų. Be to, draudimų neveiksmingumas buvo susijęs su pamatinėmis imperijos idėjomis, kurias įskiepijo dar Babūras, tvirtai tikėjęs, kad religinių dogmų laikymasis yra individo, o ne visuotinės kontrolės reikalas.
Tarptautinis opijaus populiarumas išaugo pramonės perversmo laikais. Pavyzdžiui, 1830 m. opijaus importas Didžiojoje Britanijoje medicinos ir rekreaciniais tikslais pasiekė aukščiausią tašką – čia iš Indijos ir Turkijos regionų per metus buvo importuota apie 11 tonų opijaus.
Tuo metu britų Rytų Indijos bendrovė (East India Company), o po 1858 m. Didžiosios Britanijos vyriausybė sukūrė opijaus monopolį Indijos Bengalijos provincijoje, kur buvo masiškai auginami opijaus augalai.
Čia opijus tapo politiniu ginklu – buvo naudojamas kaip populiari eksporto prekė, o vėliau kaip kontrabanda į Kiniją, šitaip siekiant ten platinti priklausomybę ir silpninti šalį iš vidaus. Būtent tokie veiksmai vėliau išprovokavo abu Opijaus karus. Tuo laikotarpiu niekaip nereglamentuojant, o dar ir skatinant opijaus augimą, šios psichoaktyviosios medžiagos perdozavimo atvejų pradėjo daugėti ir pačioje Britų imperijoje.
Indijos įstatymai: nuo reguliavimo iki draudimų
XX a. 5–6 dešimtmečiais jau nepriklausomos Indijos vyriausybė nesistengė visiškai nuslopinti opijaus vartojimo šalyje, bet įgyvendino tam tikrą jį ribojančią politiką. Buvo matoma, kad nors įprotis vartoti opijų medicininiais tikslais paplitęs plačiai, dauguma Indijos gyventojų pakankamai sąmoningi, kad nevartotų augalo žalingu sau būdu. Vienas iš metodų, taikytų opijaus vartojimui riboti, buvo mažinti opijaus kiekį, kurį asmuo gali turėti su savimi.
Įdomu, kad tuo metu opijaus paplitimas Indijoje mažėjo ir galiausiai dėl šių teigiamų rezultatų bei jau turimos teigiamos opijaus reguliavimo patirties 1953 m. Jungtinių Tautų Opijaus konferencijoje Indijai kartu su dar 6 šalimis (Bulgarija, Graikija, Iranu, Turkija, SSRS ir Jugoslavija) buvo leista auginti opijų eksporto tikslais.
Vis dėlto Indijos narkotikų politika smarkiai sugriežtėjo 1985 m., sekant tuometiniu JAV „karo su narkotikais“ pavyzdžiu. Įstatymas buvo koreguotas keturis kartus iki pat 2021 m., tačiau ekspertai teigia, kad daugelis pataisose nustatytų psichoaktyviųjų medžiagų draudimų yra pasenę ir netgi blogina situaciją šalyje. Kaip rodo statistiniai duomenys, pastaraisiais metais neteisėtų narkotikų vartojimo ar laikymo atvejų skaičius tik didėjo.
Daugelis reabilitacijos ir priklausomybės ligų centrų yra kritikuojami dėl netinkamo elgesio su narkotikų vartotojais, kurie gydomi neveiksmingais metodais, ne tik nesuteikiančiais reikiamos pagalbos, bet ir pažeidžiančiais žmonių teises.
Ekspertai teigia, kad, norint pagerinti priklausomybės ligų gydymą, visų pirma reikėtų užtikrinti tarptautinių sveikatos organizacijų žalos mažinimo priemonių prieinamumą. Šių priemonių sąrašas yra išties platus ir nestokoja praktinių pavyzdžių kitose pasaulio šalyse. Pirmieji žingsniai problemos sprendimo link paprastai apima naujausiais moksliniais tyrimais paremtą švietimą apie psichoaktyviąsias medžiagas ir narkotikų vartotojų reintegracijos į visuomenę strategijas.
Legalūs opijaus ūkiai Indijoje: į kokią rinką keliauja derlius?
Šiuo metu Indija yra viena iš pagrindinių opijaus auginimo ir eksporto šalių pasaulyje. Būtent iš čia ši psichoaktyvioji medžiaga gali patekti į medicinos sektorių, kur ji naudojama svarbių anestetikų, tokių kaip morfijus, diamorfinas ir t. t., gamybai ir padeda atliekant ypač svarbias ir sudėtingas operacijas.
Kita vertus, iš tų pačių opijaus ūkių augalas taip pat gali patekti ir į juodąją rinką, kur, nesant jokio reguliavimo, jo produktai sukelia didelio masto priklausomybės ligų ir perdozavimų proveržį įvairiose pasaulio šalyse. Būtent legalūs opijaus ūkininkai Indijoje sprendžia, į kurią – legalią ar juodąją – rinką keliaus jų užaugintas augalas. Kokie veiksniai lemia jų pasirinkimą?
2021–2022 m. atlikau etnografinį tyrimą didžiausius opijaus ūkius turinčioje Indijos valstijoje Madhja Pradeše. Gyvendamas kartu su legaliais opijaus ūkininkais, analizavau, kokį ryšį jie turi su savo amžių senumo amatu, kokios tradicijos yra susijusios su opijaus auginimu ir kas lemia kai kurių ūkininkų pasirinkimą parduoti savo opijaus derlių į juodąją rinką.
Tyrimas parodė, kad ūkininkų ryšys su opijaus augalu yra išties ypatingas. Nuoseklus ir sudėtingas opijaus auginimas yra mažai pasikeitęs per pastaruosius kelis šimtus metų, ir tai apima netgi religinį aspektą. Opijaus ūkininkai prieš nuimdami derlių meldžiasi deivei Kali dėl jos ir opijaus spalvinio panašumo. Be to, opijaus ūkininkai paprastai turi aukštesnį statusą visuomenėje nei kitų kultūrų augintojai, mat teisė legaliai auginti opijų Indijoje paprastai yra paveldima iš kartos į kartą.
Visi iš šešių mano kalbintų opijaus ūkininkų teigė, kad savo bendruomenėje beveik nėra pastebėję piktnaudžiavimo opijumi atvejų, tačiau minėjo, jog kai kurie aplinkiniai žmonės saikingai vartoja neapdirbtą opijų, siekdami pagerinti kraujotaką ir stiprinti imunitetą.
Visi apklaustieji teigė, kad pastaraisiais dešimtmečiais opijaus ūkių kontrolė smarkiai griežtėjo, o opijaus rinkos kaina valstybėje gerokai nukrito. Prieš kelerius metus ūkininkams buvo uždrausta parduoti valstybei kitas opijaus augalo dalis (sėklas ir išorinį apvalkalą). Toks draudimas yra sunkiai suprantamas, nes šalutinės augalo dalys gali būti panaudojamos medicinoje, be to, jos atneša papildomų pajamų ūkininkams.
Kai kurie interviu dalyviai minėjo, kad, valstybei vis labiau mažinant legalias opijaus pardavimo galimybes, jie vis dažniau gręžiasi į juodąją rinką, kur už tą patį opijaus kiekį gali gauti maždaug šimtą kartų didesnį pelną. Kai kurie tokį sprendimą priima netgi žinodami, kad už tai gresia 10 metų kalėjimo ir didžiulė piniginė bauda. Dėl išvardytų priežasčių ūkininkai sakosi šiuo metu abejojantys, ar perduos šią profesiją savo palikuonims, o kai kuriais atvejais ir patys planuoja palikti turimą amatą.
Vis griežtėjantys valstybės ribojimai dėl opijaus auginimo ir panaudojimo medicininiais tikslais gali lemti legalių opijaus augintojų profesijos nykimą ir juodosios rinkos augimą.
