Pamatyti, kaip šios kapinės atrodė iki sulyginimo su žeme, galite žemiau esančioje galerijoje.
1829 m. spalio 13 d. Vilniaus generalgubernatoriaus Aleksandro Rimskio-Korsakovo potvarkiu žydų kapinėms buvo suteiktas 125 kvadratinių sieksnių (apie 2 ha) žemės plotas Užupio priemiesčio dalyje, vadinamoje Popine.
Iš Vilniaus senamiesčio, kur daugiausia gyveno žydai, Užupio ir Krivių gatvėmis į kapines ėjo kelias, kuris vietinių gyventojų buvo vadinamas Mirusiųjų arba Mirties keliu.
Tais pačiais metais kapinių centre buvo pastatyti apraudojimo namai su apiplovimo patalpa ir įvestas vandentiekis.
Laidoti kapinėse pradėta tik 1831 m., sutvarkius nuosavybės dokumentus. 1831 m. kapinėse pastatoma ir sinagoga.
1836 m. kapinės buvo apsuptos tvora. Ji buvo koreguojama ir taisoma atsižvelgiant į kapinių plėtimąsi 1848 m. ir 1893 m. Iki 1893 m. kapinėse buvo laidojama be didesnės tvarkos.
Reikalai kardinaliai pasikeitė 1893 m., kai iš Šv. Marijos stačiatikių moterų vienuolyno miesto valdybos lėšomis buvo nupirktas 3 dešimtinių 1800 kvadratiniu sieksnių (apie 4 ha) žemės plotas.
Tuo metu buvo užsakytas ir naujos mūro tvoros, vartų ir kapinių sutvarkymo projektas, kurį rengė architektas Leonidas Vineris. Plati medžiais apsodinta alėja turėjo dalinti kapines į senąją ir naująją dalį.
1896 m. kapinės buvo aptvertos apie 2 m. aukščio ir 0,5 m. storio mūrine malksnomis dengta tvora su stulpais. Naujose kapinėse buvo pastatyti mūriniai apiplovimo ir apraudojimo namai, įrengta nauja vandentiekio sistema.
Naujoji kapinių dalis buvo suskirstyta į 8 kategorijų sklypus, o šie į ilgus ir siaurus ruoželius, kurių kiekviename buvo nuo 36 iki 40 kapaviečių, o atskirame vaikų ruože – net 60. Rabinus ir turtingus žmones laidojo brangiai apmokestintose pirmos, antros ir trečios kategorijos vietose.
XX a. pradžioje kapinėse atsirado giminių koplyčių, obeliskų ir paminklų iš juodo poliruoto akmens.
Kaip ir visose Vilniaus kapinėse, buvo daug A.Blažeičiko ir R.Biknerio dirbtuvėse pagamintų paminklų, vaizduojančių nukirstus medžius, kurie, žvelgiant iš viršaus, sudarydavo iškirsto miško vaizdą.
1938 m. kapinės vėl pradėtos tvarkyti, nes tvora ir vartai buvo beveik supuvę, o antkapiai apgriuvę. Inžinieriui Miuleriui buvo užsakytas naujų vartų ir tvoros projektas.
Vartai buvo kalto metalo su ažūrinėmis durimis. Visos istorinę vertę turinčios plokštės ir antkapiai buvo įmūryti į dvi aukštas tinkuoto betono sienas. 1940 m. šių kapinių plotas buvo 12,5 ha žemės.
Apytikriu apskaičiavimu, 1830-1939 m. Užupio žydų kapinėse buvo palaidota apie 70 tūkstančių žmonių. Šias kapines išsamiai aprašė Zalmanas Šikas 1939 m. jidiš kalba išleistoje knygoje „Vilniui – 1000 metų“.
Kapinėse buvo palaidoti spaustuvių savininkai Manesas Romas (miręs 1841 m.) ir Abelis (vėliau Albertas) Syrkinas (1827-1886), knygų leidėjas Azaokas Krasnoselskis (miręs 1891), poetas bei daugiatomės „Biblijos su komentarais“ autorius Abraomas Dovas Lebensonas (1794-1878) bei jo sūnus, meilės lyrikos ivrito kalba pradininkas, Micha Josifas Lebensonas (1828-1852), mokslininkas, bibliografas, bibliotekos steigėjas Matisas Strašūnas (1817-1884), rašytojas ir istorikas Šmuelis Josefas Finas (1819-1891), gydytojas, visuomenės veikėjas, daktaro Aiskauda prototipas Cemachas Šabadas (1864-1935), Vilniaus rabinas Chaimas Oizeris Grodzenskis (1863-1940).
Prie vartų stovėjo maža trobelė, visų vadinama kapų sargo nameliu, o ant trobelės sienos buvo prikalta lentelė su Kerkuto gatvės pavadinimu.
Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Kultūros skyriui 1960 m. balandžio mėnesį buvo nurodyta sudaryti komisiją, kuri turėjo išsiaiškinti žymių žmonių kapus.
Komisija sudarė žymių žmonių sąrašą ir pasiūlė išvardytus asmenis perlaidoti. Tik nedaugelis kapų (Š.J.Fino, C.Šabado, Ch.O.Grodzenskio, vieno iš „Bundo“ organizatoriaus Arkadijaus Kremerio) buvo perkelti į Sudervės žydų kapines. Į Sudervės kapines buvo perkeltas ir Vilniaus Gaono bei jo artimųjų kapai.
Remiantis tuo, kad laidojimo vietos neprižiūrimos, 1961 m. spalio 27 d. nutarta kapines per dvejus metus likviduoti.
Kelių statybos valdyba buvo įpareigota 1963 m. vasarą ir rudenį nuimti visus antkapius ir tuos, kurių neprireiks laidojimo kontorai, panaudoti kaip statybinę medžiagą. 1965 m. žydų kapinės, neatlikus rimtesnių tyrimų, buvo pradėtos griauti.
Tačiau pradėti darbai užsitęsė. Gali būti, kad tik dėl to, kad 1966 m. kapinės sulaukė ypatingo kino studijos „Belarusfilm“ dėmesio.
Nes čia buvo sukamas filmo „Vostočnyj koridor“ („Rytų koridorius“) apie II pasaulinį karą epizodas. Filme pagrindinį vaidmenį atliko lietuvių aktorius Regimantas Adomaitis, o antraplanius Bronius Babkauskas, Stasys Paska ir Eugenija Šulgaitė.
Įgyvendinant nutarimą likviduoti kapines, apie 1967 m. antkapiniai paminklai supjaustyti ir panaudoti Tauro kalno, Statybininkų rūmų, M. Mažvydo nacionalinės bibliotekos, Vilniaus klinikinės ligoninės pagrindinio įėjimo, buvusiame Evangelikų reformatų bažnyčios pastate įrengto „Kronikos“ kino teatro laiptams, atraminėms sienelėms Lazdyno mikrorajone, Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių kampe ir Centrinio pašto įėjimui įrengti.
1968 m. kapinės buvo sulygintos su žeme. Jų teritorijoje 1975 m. pastatyti Ritualiniai paslaugų rūmai.
Atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje 1993 m. laiptai į Tauro kalną, o 1994 m. į Centrinį paštą buvo pakeisti cementiniais blokais.
Tik 2004 m. atsirado galimybė grįžti prie buvusios kapinių sutvarkymo idėjos. Buvo atstatyta dalis įėjimo vartų, iš antkapių likučių pastatytas paminklas čia palaidotiems žydams atminti.
2016 m. žydų paminklinių akmenų fragmentai iš įvairių Vilniaus vietų perkelti į senąsias žydų kapines Užupyje, iš jų sukurtos kompozicijos.
Vilniaus žydų senosios kapinės yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, turintis dailės, istorinio ir memorialinio pobūdžio vertingųjų savybių. 2014 m. 7,7 hektaro ploto sklypas Vilniaus Olandų gatvėje įregistruotas kaip Užupio žydų kapinės.
___________________________________________________________________
Kultūros archyvo ženklu pažymėta straipsnių serija – tai Lietuvos literatūros ir meno archyvo iniciatyva, skirta archyvo fonduose saugomai dokumentinei medžiagai viešinti ir tyrinėti.
Daugiau apie Lietuvos kultūrą, meną, istoriją bei paveldą galite sužinoti Lietuvos literatūros ir meno archyve.
