Kilmė / paskirtis
„Biglių kilmės šalis – Didžioji Britanija. Per šimtmečius veislė keletą kartų transformavosi. Amerikoje dabar yra dviejų dydžių bigliai, o europiniai visi daugmaž vienodi, 30–40 cm aukščio ties ketera.
Šie šunys skirti kiškių medžioklei, nors kaip varovai puikiausiai dalyvauja ir stirnų, šernų medžioklėje. Medžioklinė biglių savybė – eiti kraujo pėdsaku. Jie ieško sužeisto gyvūno, jį randa ir praneša šeimininkui. Tačiau bigliai lekia ir vien užuodę gyvūno kvapą, jų uoslė puikiai išvystyta. Jei medžioklinių savybių neugdysi ir šuo gyvens tik mieste, jis puikiausiai prisitaikys ir tos savybės sumenks, bet instinktai niekur nedingsta.“
Dresūra. Ypatingos savybės
„Bigliai pasiduoda dresuojami, bet tai nėra belgų ar vokiečių aviganiai, su jais reikia padirbėti. Be to, jie labai žaismingi ir judrūs, mokytis jiems greitai nusibosta. Reikia dresuoti palaipsniui, po truputėlį, žaidimo forma. Šiems judriems šunims puikiai tinka agility sportas.
Biglių negali drąsiai paleisti, kaip kitų šunų. Net jei jis puikiai dresuotas ir vykdo visas komandas, vis tiek nosis jį nuveda ten, kur jam įdomu. Atrodo, šuo šalia tavęs, kelios sekundės, atsisuki – jo jau nėra. Tai turbūt vienintelis jų minusas. Neretai pabėgę bigliai pradingsta ar pakliūva po automobilio ratais.
Tokie atvejai pakankamai dažni, kai žmonės iš nepatyrimo ar veisėjų neklausymo, per didelio pasitikėjimo šunimi jį paleidžia. Jei šuo ruošiamas medžioklei, nubėgęs jis grįžta, bet jei biglį nusiveži į mišką tik pasivaikščioti, turi pastoviai jį kontroliuoti, kartoti komandą „pas mane“, kad nenueitų per toli.
Žmonės galvoja, kad šuo labai protingas ir iš karto pašauktas atbėgs, o jis atbėga ne visada. Jei jis užsikabins už pėdsakų ir pradės jais eiti, gali ir nueiti. Jei neatsitinka nelaimė, būna, kad po kelių parų grįžta į tą pačią vietą. Bet kelios paros ar savaitė, kai ieškai šuns, yra labai baisu.
Bigliai išsiskiria ypatingu balsu, kuris labiausiai atsiskleidžia medžioklėje, kai vyksta gyvūno varymas gaujoje. Kai loja namuose, nelabai smagu klausyti, kad ir koks gražus balsas būtų.“
Charakteris
„Jie labai aktyvūs, stiprūs, žaismingi, draugiški, socialūs šunys. Jiems labai reikia žmonių, vaikų, kitų gyvūnų, kompanijos namuose. Jei tie gyvūnai kiti bigliai – iš viso idealu. Namuose daug kas turi ir biglį, ir katę – jie puikiai draugauja. Mūsų pirmasis biglis puikiausiai žaisdavo ir su triušiu. Būna niuansų, kai patinai su patinais ar kalės su kalėmis gali apsipykti dėl dominavimo, bet paprastai jie tikrai draugiški.
Kartais bigliai nuobodžiauja, ypač maži šuniukai. Ilgai palikti vieni bigliai prisigalvoja įvairios veiklos: tai sugraužia kažką, tai dar ką nors pridirba. Todėl rekomenduojame nusipirkus mažą šuniuką apriboti galimybę niokoti namus ir saugoti šuns sveikatą, nes gali prisiryti visokių dalykų. Mes visada patariame: jeigu negali skirti atskiros patalpos, pirk narvą ar dėžę ir apribok galimybę siaubti namus.
Bigliui reikia veiklos: pasivaikščioti, bendrauti, dresuoti. Jie – šeimos šunys, jiems visi žmonės vienodai svarbūs. Gal kažkiek pasirenka pagrindinį autoritetą, bet myli visus besąlygiškai.
Net jei jis puikiai dresuotas ir vykdo visas komandas, vis tiek nosis jį nuveda ten, kur jam įdomu.
Jei su juo gražiai elgsiesi, mylės visus, net svetimi jam draugai. Jei žmonės perka biglį galvodami, kad jis bus sargas – nieko panašaus. Buvo atvejis, kai atėjo vagys, visą butą išnešė, o biglis kaip sėdėjo, taip sėdėjo.
Kategoriškai nerekomenduojame patikėti biglio mažiems vaikams. Jei perkant biglį galvojama, kad vaikas galės tą šuniuką vedžioti, taip tikrai nebus, nes bigliai stiprūs. Maži vaikai jokiu būdu jų nepavedžios. Dažnai žmonės biglius perka dėl grožio, papirkti išvaizdos ir neįsigilinę į jų charakterį. Tuomet būna vargo.
Bigliai be galo atkaklūs ir gudrūs. Jei jie turi tikslą, būtinai jo pasieks. Jei biglis pamatė namuose kažkokį daiktą, kurio jam labai reikia, jis darys viską: prisistums kėdę, užlips ant stalo. Dėl šios savybės su jais kartais sudėtinga gyventi. Turi labai susitvarkyti namus, kad šunims nebūtų pagundų. Tačiau mes 13 metų gyvenam su bigliais, ir tai yra puiki veislė.“
Priežiūra
„Baisiausias dalykas – biglių plaukai. Kai šunys šeriasi, trumpi, nedideli plaukiukai sminga visur. Bet jei netingėsi ir bent kartą per savaitę pašukuosi, ir plaukų bus mažiau. Pagal poreikį nukerpam nagus, apžiūrim ausis, retkarčiais išmaudome.
Bigliai linkę pavalgyti, ir jei tik pradės gyventi sėsliau, ims tukti. Todėl nereikia persistengti su mityba ir duoti krūvio. Nuo kokių 2 metų su bigliuku galima ir dviračiu pavažinėti. To daryti anksčiau nepatariama, nes bigliai ilgai bręsta.
Rekomenduojame rinktis aukščiausios kokybės maistą, juk kiek investuosi, tokią šuns sveikatą senatvėje turėsi. Jei yra galimybė, kartą per metus galima duoti žuvies taukų, tačiau daugiau specialių papildų nereikia.”
TAIP PAT SKAITYKITE: Jūs, dviratis ir šuo: ar tikrai važinėjate taisyklingai?
Sveikata
„Bigliai nedideli, bet greiti ir fiziškai stiprūs. Tai sveiki, ilgaamžiai šunys. Lietuvoje ne vienas ir ne du šunys yra išgyvenę iki 14 metų. Bendraujame su kitų šalių augintojais, žinome, kad yra šunų, kurie išgyvena ir 16–17 metų.
Mūsų vyriausiam šuniui suėjo 13 metų, bet jis dar jaučiasi ganėtinai neblogai, vienintelis dalykas – suprastėjusi klausa. Namuose dar auga 8 metų kalytė ir 4 metų jos vaikas, tad ir vyriausias pasitempęs, nori žaisti, neatsilikti nuo jaunesnių.“
Gyvenimo sąlygos
„Laikyti biglio lauke kategoriškai negalima. Jis turi gyventi ten, kur žmonės. Mano asmenine nuomone, bigliui geriausia vieta – butas, tuomet esi priverstas išvesti šunį pasivaikščioti. O tai jam gyvybiškai svarbu. „Į lauką“ – bigliams šventas žodis, svarbesnis gal ir už maistą. Jiems tinka žiema, ruduo, balos, lietus – eina puikiausiai be jokių paltų.
Daug kas galvoja, kad bigliui reikia namo, kad jis išeis į kiemą ir lakstys. Bet taip nebus. Vienas išleistas į lauką jis lakstys palei tvorą ir dažniausiai los, nes bus nuobodu. Nuobodžiaudamas jis ieško draugų, pasikasa po pamatais ir pabėga. Todėl kaip veisėjai, prioritetą teikiame žmonėms, gyvenantiems butuose. Ar lyja ar sninga, jie turės eiti.“
Kam labiausiai tinka / netinka
„Nėra didesnio košmaro, nei pamatyti skelbimų portale atiduodamą savo veisimo šunį. Bigliai – ta veislė, kurios žmonės dažnai atsisako, nes nemoka kartu gyventi: jiems sunku vedžioti, sunku, kad negali paleisti. Be to, jie vagia maistą. Taigi žmonės turi susitvarkyti ir mintis, ir buitį.
Laikyti biglio lauke kategoriškai negalima. Jis turi gyventi ten, kur žmonės.
Tačiau šis šuo ne pedantams, jokiu būdu. Jei esi pedantas švaruolis, nereikia šuns, nes plaukai, seilės – tai vargina. Šuo yra prabangos prekė. Žmogus turi įvertinti, kad auginti šunį brangu, o jam susirgus reiks didžiulių sumų. Ir tai mažiausiai dešimčiai metų.
Man gražiausia, kai pirkti šuns atvažiuoja visa šeima. Svajoję, domėjęsi, klausinėję. Pats blogiausias pirkėjas – jaunos, nesusituokusios poros, kurios išsiskiria, ir šuns galiausiai niekam nebereikia. Žinoma, negali visų suabsoliutinti. Nuo 2010 metų esame turėję tris biglių vadas, o pusė pirkėjų tapo mūsų draugais.
Biglis skirtas aktyviems, mėgstantiems išvykas į gamtą, ilgus pasivaikščiojimus ir viską atvira širdimi priimantiems žmonėms. Jei nori pakeisti gyvenimą, biglis tam puikiai tinka. Žinau šeimų, kuriose įsigijus biglį net santykiai pagerėjo. Nes tas šuo vienija.“
Žurnalistė, rašytoja Dalia Kutraitė-Giedraitienė, devintus metus einančios Bruknės šeimininkė
„Bruknė – žmogaus kantrybės išbandymas ir nuolatinės treniruotės. Ji mums vadovauja, o mes esame tik tam, kad ją aptarnautume. Vyras su ja turi lakstyti, dviračiu važinėti, aš pagardinti maistą, kuris toks sausas ir neįdomus. Ji to išsireikalauja baisiausiu įkyrumu.
Žinokit, mes važiuojame į Kauną, o ji įlipo į mūsų mašiną. Ar jai pakeliui?
Ji nepaprastai mylimas šeimos narys, nors ir be galo judri, ir vagiliauja iki šiol. Kai buvo mažutė, žiūrėk – ji jau ant stalo ir ėda, pavyzdžiui, visą sviesto pakelį. Turime anūkų, tai ji visą laiką apie tuos vaikus zuja, nes jie tikras lobis. Iš jų nuolat byra kas nors skanaus.
Kai buvo mažutė, labai dažnai pabėgdavo dažnai netgi vedžiojama. Prisimenu, kaip vyras kartą lakstė po Antakalnį klausinėdamas, ar nematėt šuniuko su tokia stačia uodegėle. Bet dažniausiai pati ir pareidavo. Kartą radom Bruknę pas kaimynus. Ji jau buvo spėjusi susirasti vaiko kepurę, dar kažką pridariusi, todėl visi tik ir laukė, kada mes ją atsiimsime.
Sodyboje ji visuomet išeina į kaimą, apibėga ratą. Dabar mes žinome, kad ji grįš, ir ji grįžta, bet dažnai grįžta negražiai išsivoliojusi, tada reikia kišti ją į prūdą, nes niekas nebenori jos paimti į mašiną. Vyras padaręs jai pakabuką su telefono numeriu. Bruknė išėjusi, ir mums jau kažkas skambina: klausykit, čia jūsų šuo? Žinokit, mes važiuojame į Kauną, o ji įlipo į mūsų mašiną. Ar jai pakeliui?
Bruknė – unikalus žmogaus minčių skaitytojas. Kiekvieną rytą vyras kažką tvarko, rašo – viskas gerai. Staiga jis atsistoja, ir prasideda baisus Bruknės lojimas. Jis tik pagalvoja, kad reiktų eiti į lauką, nei pavadėlio nepasiėmęs, nieko, o Bruknė jau loja. Aš juokiuosi vyrui: ar tu gali negalvodamas išeiti.
Anksčiau turėjome patinėlį, rusų spanielį. Jis labiau saugojo mane, nors tuo metu buvau labai užsiėmusi, neturėjau laiko su juo užsiimti. Kadangi Bruknė kalytė, aišku, kad ji vyro. Jo klauso ir sūnaus klauso, o aš tik parankinė čia.
Kodėl biglis? Kartą šventėje Dusetose susitikome su Petru Auštrevičiumi. Jis buvo su savo bigliuku ir pradėjo mums pasakoti, koks tai šuo, kad biglis toks, biglis anoks. Mus sužavėjo, atrodė, kad nieko gražesnio būti negali. Nenusivylėme. Mums labai gerai neapkiausti. Nors bigliai nenori būti vieni, labai judrūs, bet labai gražūs. Dėl to grožio viskas jiems atleistina.“
