Pasak kinologo, turintiems šunis žmonėms dažnai atrodo, kad jie apie savo augintinį išmano viską, o taip tikrai nėra.
Reikia žinoti, kad pagalbos šauktis turime ne visų žmonių, bet vieno konkretaus žmogaus.
„Nėra taip, kad įsigyju šunį, palaikau jį ir jau galiu vadintis žinovu. Tokie žmonės yra šunininkai arba šuns vedliai, bet jie tikrai neišmano kinologijos mokslo. Blogiausia, kad jie leidžia sau dalytis su kitais visiškai nesąmoningais patarimais, – teigia A.Zaleckas. – Šuns laikymą galima palyginti su automobilio gedimu. Juk jei gedimas rimtas, mes nepuolame automobilio taisyti patys, remdamiesi kokiais nors neaiškiais patarimais, nes žinome, kad jį dar labiau sugadinsime.“
Pasak jo, šunis įsigijusiems žmonėms vertėtų apie savo augintinį pasidomėti daugiau. Nebūtina iš pat pradžių vaikščioti į dresūros aikšteles, užtenka paskaityti knygą – apie šunis arba apskritai gyvūnų elgseną.
Žmonės nemoka šunims duoti aiškių nurodymų
Kinologas teigia, kad labai svarbu šunį išmokyti suprasti šeimininko siunčiamus signalus. Augintinis turi žinoti, kad kai šeimininkas jam liepia ką nors padaryti arba, atvirkščiai, nedaryti, jis turi paklusti. Nurodymų „taip“, „ne“, komandų atsitūpti, atsigulti ir kt. reikia mokyti atskirai, ir tik šuniui išmokus pradėti jas taikyti.
„Dažnai kai šuo išsprūsta iš šeimininko rankų ir ima vytis kitą šunį, šeimininkas jam pavymui šaukia „ateik čia, ateik čia.“ Taip nuolat kartoja, ir ką tada tas šuo galvoja? Jis bėgdamas ir šėliodamas supranta, kad reikia bėgti toliau, nes jis girdi tą patį signalą.
Būna, kad šuo, vedamas su pavadėliu, ima pulti kitą šunį. Tada šeimininkas stipriau įtempia ranką, o šuo supranta, kad metas pulti, nes įtempta ranka yra tas pats kas lankas su strėlėmis. Kuo labiau lanką įtempsi, tuo toliau lėks strėlė“, – pasakoja kinologas.
Anot A.Zalecko, šunims labai patinka fizinė veikla, dresūra, todėl labai svarbu tinkamai užimti keturkojį. Geriausiuose zoologijos soduose prižiūrėtojai paslepia maistą, kad gyvūnai galėtų jo ieškoti. Taip sukuriama darbo, veiklos imitacija. Toks būdas galėtų būti taikomas ir laikant šunis – reikėtų maistą dėti ne į dubenį, bet šerti šunį iš rankų.
Vis dėlto dresūra, pasak pašnekovo, negarantuoja, kad šuo nepuls: „Dresūra yra kaip aukštasis išsilavinimas. Jis duoda žinių, bet nekeičia charakterio. Šunys suvokia nurodymus, bet jų būdas nuo to nepasikeičia. Jie, kaip ir mes, yra visokie: linksmi, smalsūs, nepasitikintys ar drovūs.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Naminiai gyvūnai gali „padovanoti“ ligą: medikų patarimai, kaip to išvengti
Jei puola šuo, į pagalbą kvieskite vieną žmogų
Dresūra yra kaip aukštasis išsilavinimas. Jis duoda žinių, bet nekeičia charakterio.
Paklaustas, kaip elgtis, jei vis dėlto šuo užpuola, A.Zaleckas teigia, kad yra visokių būdų, bet jie nebūtinai visada padės. Svarbiausia nesustoti ir nebėgti. Nors populiari nuomonė, kad sustojusio žmogaus šuo nepuls, tačiau tai nėra tiesa. Atvirkščiai – šis veiksmas gali paskatinti šunį tapti bailiai įtariu ir išprovokuoti puolimą.
„Jei šalia šuns šeimininkas, reikia įspėti jį, kad gyvūnas tampa agresyvus ir paraginti prisegti pavadėlį. Jei šeimininko šalia nėra – reikia pereiti į kitą gatvės pusę. Taip pat nereikia provokuoti, jei šuo laksto ir draskosi aptvare. Daug kartų yra buvę taip, kad varteliai netyčia atsidaro, ir tada žmogui išsigelbėti tampa sunkiau“, – pasakoja kinologas.
Jei susidūrimo išvengti nepavyko, reikia šuniui kyštelėti kokį nors su savimi turimą daiktą, pavyzdžiui, rankinę, kad gyvūnas galėtų ją griebti. Turėdami dviratį, galite pastatyti jį tarp savęs ir šuns. Jei šalia yra aukštesnė vieta, reikia užlipti ir šauktis pagalbos.
„Reikia žinoti, kad pagalbos šauktis turime ne visų žmonių, bet vieno konkretaus žmogaus. Reikia išsirinkti vieną žmogų ir šaukti jam. Tada jis neturės kur dingti ir privalės padėti, nors ir nelabai norės. Tai psichologiniai dalykai, – sako A.Zaleckas.
Nesudarykite gyvūnui sąlygų pulti
Kinologas pasakoja, kad dažnai žmones puola ir jų nuosavi šunys. Taip nutinka dėl to, kad augintiniai įsigyjami iš netinkamų veislynų, jiems nesuteikiamas tinkamas fizinis krūvis ir sukuriamos sąlygos pulti.
Pašnekovo teigimu, jei šuo drasko užuolaidas, nereikia jo bausti. Paprasčiausias būdas išvengti bėdų – pakelti užuolaidas aukščiau, kad gyvūnas jų nepasiektų.
Taip pat nereikėtų bandyti atimti iš šuns kaulo. Gyvūnas retai kovoja už sausą maistą ir rodo agresiją, bet, atėmus iš jo žalią mėsą, jis gali pulti, todėl nevertėtų gyvūno provokuoti. Per dažnai bausti šuns taip pat negalima.
„Aš nesu nei negatyviai nusiteikęs prieš bausmes, nei jų šalininkas. Manau, kad geriausias yra kontrastinis auklėjimo būdas, ir gyvūną reikia auklėti taip, kaip tai daro patys gyvūnai. Pavyzdžiui, kol šuniukai maitinasi motinos pienu, tol mama jų nebaudžia, bet jei jie ima gvieštis jos maisto, motina gali kaukštelėti juos dantimis“, – pasakoja A.Zaleckas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Šunų kirpėja apie augintinių kirpimo madas: „Reikia įtikti ir augintiniui, ir šeimininkui“
Palikti vaiko vieno su šunimi nevertėtų
Net ir nenorėdamas šuo gali nuskriausti vaiką, nes jis nesupranta, kad tai vaikas.
Paklaustas, ar šunį su vaiku galima palikti vienus, A.Zaleckas taip daryti nepatartų.
„Net ir nenorėdamas šuo gali nuskriausti vaiką, nes jis nesupranta, kad tai vaikas. Gyvūnas gali grybštelėti jį dantimis, pastumti, užgauti. Nereikia palikti šuns ir vaiko vienų, tada nereikės skirti bausmių ir rėkti, koks šuo kvailas. Žinoma, aš nesakau, kad šeimoje, kurioje yra vaikas, negali būti šuns. Gyvūną laikyti tikrai galima“, – tvirtina pašnekovas.
Taip pat reikia mokyti vaikus neglostyti svetimų šunų gatvėje, nesvarbu, kad jų šeimininkai tvirtina, jog augintinis nepiktas ir paklusnus.
„Vaikus labai sunku to išmokyti. Aš pats daug dirbu su vaikais, mokau juos, tačiau kai atsivedu parodyti savo šunį, pirmas jų klausimas būna: „Ar galima paglostyti?“, nors prieš tai valandą kalbėjau, kad to daryti negalima.
Aš visada sakau, kad gatvėje nepuolame apkabinti ar bučiuoti svetimo žmogaus, tai kodėl glostome svetimą šunį? – stebisi A.Zaleckas. – Žinoma, suprantu, kad vaikams prisilietimas labai svarbus, tačiau tam turi būti atrinkti specialūs šunys. Dabar yra programų, kur šunys dirba su neįgaliais vaikais, tačiau net ir tada nebūtina šuns glamonėti. Vaikai gali sudėlioti iš kaladėlių šuns spalvas, apibūdinti jį, pašerti.“
