Veterinarijos gydytoja, Vilniaus kolegijos veterinarinės medicinos katedros dėstytoja Virginija Jarulė sako, jog žiurkės yra patys protingiausi iš graužikų.
„Jos lengvai dresuojamos, lengvai atpažįsta šeimininką, net gerai atpažįsta jį nuskriaudusį asmenį. Jei ją kas nors nuskriaudė, žiurkė atsimins ir nuo tokio žmogaus slėpsis.
Žiurkių rega yra gana prasta, bet jų labai gera uoslė, klausa. Nors mato jos gana prastokai, bet pagal kažkokius požymius sugeba atpažinti juos nuskriaudusius asmenis“, – pasakojo V.Jarulė, namuose anksčiau taip pat auginusi žiurkes.
Sutaria su kitais gyvūnais
Pasak V.Jarulės, žiurkės labai gerai sutaria su kitais gyvūnais, žinoma, jei gyvūnai buvo auginami kartu nuo mažens.
„Ir kai viešoje erdvėje būna nuotraukų, kur žiurkės guli kartu su katėmis, tai yra tiesa. Apskritai, dauguma dabartinių kačių net nemedžioja pelių, jos gyvena su jomis. Net nežinau, kaip tai paaiškinti“, – juokėsi V.Jarulė.
Tiesa, žiurkėms lengviau sutarti su šunimis, mat šie savo charakteriu yra draugiškesni už kates.
„Bet jei kartu su katinu užaugo, katinas priėmė tą žiurkę – viskas gerai“, – kalbėjo veterinarijos gydytoja.
Prisiriša prie šeimininko
Žiurkės, sako Virginija, yra užkariavusios visą pasaulį, jos mielai auginamos namuose.
Žmonės tokį augintinį renkasi todėl, kad tai yra nereiklus ir labai žaismingas gyvūnas. Jas auginti paprasta, jos nėra reiklios pašarui, nereikia skiepų, ir tai vienas lengviausiai auginamų gyvūnų.
„Žiurkė labai lengvai bendraujantis gyvūnas, gali nešiotis ją ant peties kaip papūgą, gali kišenėje, o kai pašauki – ji atbėga. Žiurkės atsiliepia į savo vardą. Smagu tokį gyvūną turėti. Jos mėgsta žaisti, galima jas išleisti iš narvelio, o kiti augintojai jas tiesiog palaidas laiko. Jos net miega vienoje lovoje su šeimininku“, – sakė V.Jarulė.
Be to, žiurkės yra dresuojami gyvūnai. Virginijai teko girdėti, jog žiurkę galima išmokyti atnešti kamuoliuką arba peršokti nuo vienos ant kitos kėdės.
„Jos nebėga, t. y. nesisuka rateliuose, kaip kiti graužikai. Kažkada, kai auginau žiurkes, man keista buvo, kodėl jos nesidomi rateliu? Tarsi jo nė nebūtų. Tik vėliau paskaičiau, kad tai joms neintelektualus žaidimas. Jos mėgsta tunelius, laipynes, bet ne ratelius“, – kalbėjo V.Jarulė.
Gali nešiotis ją ant peties kaip papūgą, gali kišenėje, o kai pašauki – ji atbėga. Žiurkės atsiliepia į savo vardą.
Vienas iš pagrindinių minusų – žiurkių amžius nėra ilgas, vidutiniškai jos gyvena iki trejų metų, o nuo dvejų metų joms gali prasidėti ligos.
Pasak V.Jarulės, auginti žiurkes namuose žmones atbaido būtent jų trumpaamžiškumas.
„Nes prisiriši, įpranti prie augintinio, ir po kelerių metų jo netenki. Dar kai kuriuose žmones gąsdina negražios žiurkių uodegos. Išties jos uodega yra ilga ir plika“, – sakė V.Jarulė.
Laukinė žiurkė gali pulti žmogų
Tiesa ir tai, kad savo charakteriui naminė ir laukinė žiurkė skiriasi. Apskritai – žiurkė yra labai atsargus gyvūnas.
„Sakoma, kad laukinė žiurkė, užspeista į kampą, puola žmogų. Kiek esu girdėjusi, tai tiesa.
Jei įeisi į patalpą, į tvartą, tarkim, kur yra žiurkių, jos iš karto išsilakstys. Bet jei užspeisim į kampą ir bandysim kažką padaryt, ji tiesiog gindamasi puls. Tada ji šoka ant žmogaus ir kanda. Mano močiutė taip pat yra pasakojusi, kad taip yra. O šiaip jos yra bailios ir atsargios“, – sakė V.Jarulė.
Tačiau net ir su laukinėmis žiurkėmis galima susidraugauti. V.Jarulė prisiminė, kad dar vaikystėje katinas į namus parnešė žiurkiuką.
„Jis buvo gyvas, o man jo pasidarė taip gaila. Paėmiau į rankas. Jis nekando, tik šmirinėjo tarp rankų. Pradėjau jį auginti, tiesa, vėliau jis pabėgo“, – pasakojo Virginija.
Moteris sako skaičiusi daugybę specialios literatūros apie šiuos gyvūnus, taip pat girdėjusi įvairių istorijų.
„Tarkim, teko girdėti, kad kartą kalinys kameroje, kur buvo žiurkių, nuolat palikdavo joms maisto. Galiausiai jos taip įprato, kad nuo žmogaus net nebesislėpė“, – sakė V.Jarulė.
Žiurkės pirmos palieka skęstantį laivą
Pasak V.Jarulės, nėra mitas, kad žiurkės pirmosios palieka skęstantį laivą.
„Tai yra tiesa. Taip yra todėl, kad žiurkės gyvena triume – tarp dugno ir denio, ten, kur yra pati apačia, kur joms saugiausia.
Jei žiurkė suėda nuodų, jei jai pasidaro blogai, tada ji tuos nuodus išnešios ir paslėps – kad kiti nesurastų.
Jei laivas pradeda skęsti, atsiranda skylė. Žiurkės bėga į viršų, kur nėra vandens“, – sakė V.Jarulė.
Pasak pašnekovės, specialioje literatūroje ji yra skaičiusi, kad jei jūreiviai pamatydavo žiurkes, suprasdavo, kad kažkas yra negerai, kad laivas skęsta.
Įdomu ir tai, kad žiurkės gyvena kastomis, kur yra vyriausioji patelė ir vyriausiasis patinas. Visi kiti – žemesnio rango.
„Ir jei suranda kažkokio naujo maisto, pirmiausia ragauja žemesnės kastos nariai. Jeigu jiems nieko neatsitinka, tada ėda visos kitos žiurkės.
Jei žiurkė suėda nuodų, jei jai pasidaro blogai, tada ji tuos nuodus išnešios ir paslėps – kad kiti nesurastų. Taip rašo įvairioje literatūroje, kurią man teko skaityti. Ir manau, kad tai yra tiesa, nes žiurkes išnaikinti yra sunku“, – kalbėjo pašnekovė.
V.Mičiulienė: Gorbis labai mėgdavo bučiuotis
Savo namuose žiurkę yra auginusi ir žinoma humoristė Violeta Mičiulienė. Kaip sako pati, augintinį ji paveldėjo.
„Jo vardas buvo Gorbis. Kaip Gorbačiovas. Mano vienas giminaitis išvyko dirbti į užsienį, ir Gorbį aš pasiėmiau. Tuo metu kartu gyveno ir mano 90 metų babytė. Parsivežiau Gorbį ir sakau: neišsigąsk, su mumis gyvens žiurkė. Babai, kuri visą gyvenimą su šakėm po tvartus daužiusi žiurkes, buvo šokas“, – pasakojo V.Mičiulienė.
To vaizdo iki šiol negaliu pamiršti. Stovi baba viduryje kambario su naktiniais marškiniais, ant jos peties – patenkintas Gorbis.
Savo augintinį Violeta prisimena su kuo geriausiomis emocijomis. Jei žiurkiukas norėdavo gerti, užšokdavo ant peties, tada atplėšdavo lūpą ir „bučiuodavo“: „Labai mėgdavo bučiuotis, meilus žvėris iki išprotėjimo.“
Tiesa, su V.Mičiulienės baba Gorbis taip ir nesusigyveno. „Prieš pirmą naktį, kai atsivežiau Gorbį, pasakiau babytei: nakčiai užsidaryk duris. Bet ji naktį nuėjo į tualetą, visai pamiršusi apie žiurkės buvimą namuose. Kai grįžo, Gorbis vidury nakties užšoko ir pradėjo babą bučiuoti.
Aš išgirdau kriokimą. Pirmą kartą gyvenime pamačiau, ką reiškia, kai plaukai piestu pasistoja. Pas babą taip ir buvo. To vaizdo iki šiol negaliu pamiršti. Stovi baba viduryje kambario su naktiniais marškiniais, ant jos peties – patenkintas Gorbis.
Ir vėliau, būdavo, šuoliuoja jis po kambarį, baba užmeta akį, kad aš nematau, tada kaip kals iš kojos. O po kokios valandos jau Gorbis suleidžia du savo dantis jai į kulną.
Vyko arši kova.
Galiausiai Gorbį apgyvendinome koridoriuje, ant sieninės spintos dėžėje. Kas eina – Gorbis iškiša galvą, pasižiūri.
Ir mažus indelius ten dėdavau su maistu. Bet vos tik baba eidavo, tuos indelius jis numesdavo jai ant galvos. Ji eidavo kaip partizanas. Viena kartą atėjo pas babą draugė. Gorbis, kaip įprastai, išlindo pažiūrėti, kas atėjo. Kaimynė, jį pamačiusi, sako babai: nejudėk, kur šluota, pas tave yra žiurkė. O baba: čia mano žiurkė, nekreipk dėmesio“, – pasakojo V.Mičiulienė.
Kartu su Gorbiu Violeta keliaudavo ir autobusais, ir traukiniais. Vežiodavosi jį užsikišusi už megztinio.
„Mielesnio gyvūno aš nesu turėjusi. Jei Žiurkės metai bus mano Gorbio metai, tai aš labai jų laukiu. Didžiausia pagarba to žvėries protui, atminčiai ir meilumui“, – sakė V.Mičiulienė.
Sprunka į triušio narvą ir vagia morkas
Visgi kiekvienas augintinis turi savo charakterį. Kaune gyvenanti Berta sako, kad jų namuose augantis vienas žiurkiukas sugyvena su visais, o kitam – visi blogi.
„Vienas sutaria ir su triušiu, šinšila, jūrų kiaulyte, dviem šunimis be jokių problemų. Seniau teko auginti žiurkių, ir pasiėmėme jauną kačiuką. Tad žiurkiukas katiną vaikydavosi po visus namus.
Būdavo, jog pirma žiurkius pavalgydavo, o tada tik katinukas prie maisto prieidavo. Galiausiai abu susidraugavo, viena draskykle naudodavosi nusnaudimui. Bet vis tiek namuose vadovavo žiurkius“, – pasakojo Berta.
Tuo tarpu kaunietės Gitanos augintinė nuolat pabėga iš savo narvelio ir sprunka į triušio narvą. „Ir iš jo morkas bei kopūstus vagia“, – sakė Gitana.
Rasa iš Skaudvilės iki šiol prisimena maždaug prieš trylika metų augintą žiurkę Žiužę.
„Auginau laboratorinę žiurkę. Protinga buvo. Laukdavo grįžtančios iš darbo, o pamačiusi mane būdavo labai patenkinta. Paimdavau ją ant rankų ir visas dienos nuovargis ir stresas dingdavo. Kai dirbdavau kompiuteriu arba taisydavau sąsiuvinius vakarais, mano Žiužė miegodavo man ant sprando“, – prisiminė Rasa.
