Pastaroji aplinkybė masino labiausiai. Gal ji ir nulėmė, kad tradicinėmis jau tampančias mūsų, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubo narių, pavasarines išvykas kemperiais šiemet nutarėme pradėti būtent nuo Riugeno salos.
Buvo ir dar viena priežastis: ketinome aplankyti S. Dariaus ir S. Girėno žūties vietą kažkada Vokietijoje priklausiusioje Soldino vietovėje (dabar ji Lenkijos teritorijoje), o iki jos nuo Riugeno ne taip jau ir toli.
Taigi vienu šūviu du zuikiai.
Kelionė Guinesso rekordininku
Į Riugeną patogiausia plaukti keltu iš Klaipėdos, taigi tą ir padarėme, įsigiję bilietus sau ir kemperiui į danų kompanijai „DFDS Seaways“ priklausantį jūrų keltą „Kaunas“. Kelte dirba lietuvių įgula ir personalas. Plaukimo trukmė – net 18 valandų, tokį netrumpą laiką leisti kajutėse ar ant denio atrodė tiesiog nederamu laiko švaistymu, taigi išvykos vadovą, Klubo pirmininką Gerimantą Statinį iš anksto buvome įpareigoję susitarti su laivo įgula: galgi aprodys savąsias valdas ir šį tą įdomaus papasakos. Juolab, kad keltas išskirtinis, įtrauktas į Guinesso rekordų knygą kaip daugiausia geležinkelio vagonų plukdantis.
 |
| Sandros Andriūnaitės nuotr./Kelto „širdis“ – Kapitono tiltelis |
Svajonė išsipildė: jau iš vakaro sužinojome, jog rytojaus rytą mus priims kelto kapitonas Gintaras Paluckas. Sutartu laiku pakylame į kapitono tiltelį. Pasitikęs laivo šeimininkas maloniai šypsosi ir juokauja: aprodysiąs viską, tik su sąlyga, kad neliesime jokių laivavedybos prietaisų, nespaudinėsime mygtukų ir nieko nesukiosime. Prižadam būti drausmingi, nors labai jau knieti, tarkim, pažvelgti į jūros platybes pro čia pat gulinčius asmeninius kapitono žiūronus…
Iš Gintaro Palucko sužinom, jog, kuomet Lenkijoje ėmė bruzdėti „Solidarumas“, Sovietų Sąjungos kariškiai išsigando, kad per šią šalį gali būti atkirstas kelias į kitas socialistinio lagerio Rytų Europos šalis. Todėl Rytų Vokietijoje buvo pastatyti penki krovininiai jūrų keltai, tarp jų – ir „Kaunas“. Du priklausė Vokietijai, trys – Lietuvos jūrų laivininkystei. Visi jie buvo skirti karinei technikai, kroviniams, kareiviams pervežti, be to, pritaikyti plukdyti geležinkelio vagonams. Politinėms aplinkybėms pasikeitus, keltus teko pritaikyti civilinėms reikmėms. Štai „Kaunas“, 1994 metais rekonstruotas Hamburge, vežioja krovinius ir keleivius iš Klaipėdos į Zasnicą ir atgal bei plaukioja maršrutu Kylis – Zasnicas – Ust Luga.
Įsivaizduoju, kokie diletantiški patyrusiam jūrų vilkui Gintarui Paluckui atrodė mūsų klausimai, tačiau mums buvo įdomu viskas: kokio kuro ir kiek toks milžinas suvartoja, koks jo galingumas, kiek krovinių pasikrauna, kas daroma, kad kuo mažiau būtų teršiama Baltijos jūra, kokia banga Baltijos jūroje aukščiausia... Kapitonas kantriai aiškino, argumentavo, supažindino su pagrindiniais elektroniniais prietaisais. Na, o vėliau pakvietė į ekskursiją po patį keltą – jo pagrindinius skyrius, krovininius denius, įgulos kajutes, poilsio ir sporto patalpas, baseiną, pirtis... Daug kas stebino jo besiklausant, apie daug ką išgirdome pirmąsyk. Plaukimo laikas tirpte ištirpo ir, nuoširdžiai padėkoję kapitonui bei jo įgulai, ėmėme ruoštis išlipti į krantą.
Žvilgsnis į Karaliaus sostą
Pirmasis miestelis, į kurį įvažiuojame, išridenę savo kemperį iš kelto – Zasnicas (Sassnitz). Nuo jūros jį skiria vos 6 kilometrai. Pats Zasnicas taip pat turi nedidelį uostą, garsų ilgiausiu – pusantro kilometro – molu Europoje.
 |
| Sandros Andriūnaitės nuotr./Link jūros per skardžius veda takas |
Miestelis – šiuolaikinis, švarus, tvarkingas, su gausybe gražių namų. Į akis krinta įspūdingos mažosios architektūros detalės: įdomios senovinės durys, sienas puošiantys keramikiniai žuvų, paukščių, jūrinių gyvūnų atvaizdai. Apskritai jūros alsavimas čia jaučiamas kiekviename žingsnyje. Vos ne prie kiekvieno namo kabo skelbimai apie išnuomojamus poilsiui kambarius. Poilsinis sezonas dar neprasidėjęs, tačiau pasirengimas jam jau vyksta: tvarkoma namų aplinka, įrenginėjamos lauko kavinės, statomos pavėsinės, dažomi suoleliai. Apskritai salos kurortinė dvasia Riugene tvyro kiekviename kampelyje. Sunku net patikėti, kad prieš trejetą šimtmečių saloje testovėjo žvejų nameliai. Pirmieji kurortininkai Riugeną atrado tik XIX amžiuje. Štai nuo tada ir imti statyti namai poilsiautojams, atvykstantiems į salą iš žemyninės šalies dalies, pradėti tvarkyti paplūdimiai. Tiesa, anais laikais pliažai buvo dalijami į vyriškus ir moteriškus.
Nuo Zasnico – ranka paduoti iki įžymiųjų Riugeno kreidos skardžių. Bent jau taip galvojome mes, pastatę automobilių parkavimo vietoje kemperį ir nusprendę baltąsias klinčių uolas pasiekti pėsti.
 |
| Sandros Andriūnaitės nuotr./Kreidos klodai Riugeno pakrantėje |
Deja, kulniuoti pėsčiųjų turizmo trasa teko ne vieną kilometrą, kol pasiekėme Jasmundo nacionalinio parko teritorijoje esančią Riugeno puošmeną – baltąsias kreidos uolas su aukštais stačiais skardžiais, besileidžiančiais prie jūros. Patys prie vandens iš aukštybių nusileidome specialiai turistams nutiestu lentiniu taku. Koks vaizdas atsiveria iš apačios! Štai pati aukščiausia baltakreidė uola, Karaliaus sostu vadinama ir siekianti net 118 metrų. Kalbama, jog ankstesniais laikais karaliumi tapdavo toks kandidatas į sostą, kuris pirmasis užsiropšdavo į šią uolą ir atsisėsdavo ant jos viršūnės. O istoriniai šaltiniai byloja, kad šitaip uola buvo pavadinta todėl, kad XVI a. šioje vietoje krėsle sėdėjo Švedijos karalius, stebėdamas jūroje vykusį mūšį tarp švedų ir vokiečių laivynų.
Pažvelgti į kreidos krantus galima ir nuo plaukiojančių turistinių garlaivėlių denių iš jūros pusės. Kai kurie nedideli laivukai priplaukia visai arti uolų.
Riugeno pakrančių, įžymių savo gražiaisiais kreidos skardžiais, ilgis siekia 574 km. Iš jų per šimtą kilometrų užima puikūs smėlio paplūdimiai. Salos teritorijoje, kuri yra pats populiariausias Vokietijos kurortas, yra įsteigti du nacionaliniai parkai. Gamta čia labai saugoma, daug kur neleidžiama įvažiuoti ne tik su mašinomis, bet ir su dviračiais.
 |
| Sandros Andriūnaitės nuotr./Pakrantės skardžiai |
Gaila, kad tikslių tiksliausiai apskaičiuotas kelionės laikas neleido apžiūrėti tokių Zasnico įžymybių, kaip žvejybos ir uosto muziejai su puikia senovinių žvejybinių laivų kolekcija ir zoologijos sodo. Palikome tai kitam kartui, jei Dievas leis dar sykį čionai sugrįžti.
 |
| Sandros Andriūnaitės nuotr./Pakrantės nameliai laukia poilsiautojų |
Pilis, kurioje lankydavosi valdovai
Riugeno saloje esama ne vienos pilies, gausiai lankomos turistų. Tačiau bene originaliausia turbūt reikėtų laikyti Meklenburgo – Pomeranijos teritorijoje esančią Granico Medžioklės pilį (Granitz Jagdschloss). Apie ją buvome daug girdėję, taigi būtinai pasiryžome aplankyti, nekreipdami dėmesio į tą aplinkybę, kad prie jos privažiuoti kemperiu nepavyks. Kelias privačiam transportui uždarytas, mat aplink pilį tiesiog nesama pakankamo kiekio parkavimosi vietų. Netiko mums nei turistams rekomenduojamas Skriejantis Rolandas – greitas garvežiukas su antikvariniais vagonėliais, Riugerio salos įžymybė, atvežanti iki Jagdschloss stotelės; nei pilies link vykstantis kurortinis ekspresas – automobilis su keliais vagonėliais.
 |
| Sandros Andriūnaitės nuotr./Štai kokios ištaigingos vilos laukia poilsiautojų |
Nelengvą kopimą aukštyn į kalną (pilis stovi ant aukščiausios rytinės Riugeno dalies kalvos, vadinamos Šventyklos kalva, 107 metrų aukštyje virš Baltijos jūros lygio) su kaupu kompensavo gamtos grožis: galingi, išpuoselėti bukų medžiai, žemę nuklojęs žydinčių plukių kilimas, tapybiškai vingiuojantis kelias... Pagaliau ant aukščiausio kalvos taško išvydome didingą statinį, primenantį Renesanso laikų stiliaus Italijos pilis. (Vėliau paaiškėjo, kad pastatas išties statytas, kopijuojant šį stilių).
Didinga pilis čia iškilo XIX a., valdant tuometiniam Putbuso kunigaikščiui Vilhelmui Maltei I. Netrukus po statybos darbų pabaigos čia pradėjo lankytis garsiausi žmonės, tarp kurių būta Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo IV, Danijos valdovo Kristiano VIII, vokiečių „geležinio kanclerio“ Otto Bismarko (visų jų portretai dabar kabo ant pilies sienų). Medžioklės plotai aplink pilį buvo laikomi geriausiais Šiaurės Vokietijoje. Pilies šeimininkai garsėjo dideliu svetingumu.
 |
| Sandros Andriūnaitės nuotr./Arkonos švyturys |
Putbuso kunigaikščių giminės lizdas yra netoli nuo pilies esančiame Putbuso miestelyje ant Baltijos jūros kranto. XIX – XX šimtmečių sandūroje azartiški pilies šeimininkai sugalvojo įsteigti savo rezidencijoje Medžioklės muziejų. Gandas apie jį pasklido toli ir netrukus lankytojų srautai pranoko visus lūkesčius. Istorikų nuomone, būtent Putbuso kunigaikščių dėka Riugenas iš neturtingos žvejų salos virto prestižiniu kaizerinės Vokietijos, o vėliau – ir Veimaro respublikos kurortu. Pajutę Vokietijos aukštuomenės domėjimąsi sala, jie dar XIX a. savo žemėse ant jūros kranto pristatė sniego baltumo vilų. Pamažu aplink jas išdygo kiti statiniai ir ilgainiui išaugo Putbuso miestas, dabar laikomas vienu iš gražiausių Riugeno kurortų.
Putbuso kunigaikščių šeimos nuosavybe pilis išbuvo iki 1944 metų. Mat tada giminės galva buvo hitlerininkų areštuotas, o jo nuosavybė – konfiskuota. Vėliau, jau socialistinės VDR laikais statinys atiteko valstybei. Visi buvusių įpėdinių mėginimai susigrąžinti pilį per teismus nedavė jokių rezultatų. Tačiau valstybei ji teikia gražių pajamų, nes kasmet ją aplanko iki ketvirčio milijono lankytojų.
Nors iš anų laikmečių pilies originalios vidaus įrangos mažai kas beliko (po karo meno kūrinius, muziejaus eksponatus ir baldus išsivežė sovietų kariškiai, tik dalį jų vėliau perdavę Rytų Berlyno muziejams), dabar salės yra apstatytos baldais iš kitų istorinių rezidencijų; iš visur surankioti ir medžiokliniai trofėjai bei kiti eksponatai.
Atvirai kalbant, šią pilį būtų verta lankyti net ir tokiu atveju, jeigu čia jokios muziejinės ekspozicijos nebūtų. Vien dėl jos architektūrinio sprendimo. Pilis turi didingą centrinį bokštą, supamą keturių mažesnių kampuotų bokštelių. Šiame bokšte įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios visa Riugeno sala – kaip ant delno...
Tiesa, užkopti aukštyn anaiptol ne kiekvienas lankytojas ryžtasi. Mat laiptai – iš ketaus, ažūriniai, tikras meno šedevras – serpentinu vingiuoja aplink vidines sienas. Jie tiesiog išaugę iš tų sienų (niekaip nesuprasi, kokia gi yra jų laikančioji konstrukcija!), ir judėjimas yra vienpusis. Kol nenusileidžia viena užkopusiųjų į bokštą grupė, kitos su racijomis rankose apsaugininkai lipti neleidžia. Kyli į tą bokštą – ir galva lengvai sukasi. Bijantiems aukščio turbūt kaipmat pakirstų kojas, pažvelgus į greta esantį „šulinį“. Beveik prie bokšto lubų kabo (ne – sklando ore), plačiai išskleidęs sparnus, jūrinis erelis su žuvimi naguose.
38-erių metrų bokštą su ketaus laiptais ir apžvalgos bokštu suprojektavo garsus berlynietis architektas Karlas Fridrichas Šinkelis, o visa rezidencijos statyba vyko, vadovaujant architektui Johanui Gotfridui Šteinmejeriui.
Beje, VDR geležinės uždangos laikais šiame bokšte būta pasienio žvalgybos posto. Dėl dažnų pabėgimų į užsienį vokiečių jachtininkams buvo leidžiama leistis į jūrą tik griežtai nustatytu laiku ir kontroliuojamiems. O žvejų valtys nakčiai turėdavo būti pririšamos prieplaukose.
(Bus daugiau...)
