1. Nimrudas
Tai senovinis miestas – archeologinė vietovė Irake. Nimrudo aukso amžius buvo valdant karaliui Ašurnasirpalui II (883 – 859 m. Pr. m. e.). Jis šį miestą pavertė Asirijos imperijos sostine. Jame buvo gausybė statulų, akmenyje iškaltų bareljefų – tiek dievybių, tiek akimirkų iš kasdieninės karaliaus gyvenimo veiklos.
Archeologai savo kasinėjimus vykdė nuo XIX amžiaus vidurio, bet buvo laikoma, kad ištyrinėta tik apie 20 proc. viso komplekso. Dalis atrasto paveldo buvo saugoma vietoje, dalis eksponuojama visame pasaulyje, daugiausiai britų muziejuose.
Didelė dalis vaizdžiojo paveldo žuvo 2015 metais, kai „Islamo valstybė“ (IS) šią vietovę užėmė. Sprogmenimis bei buldozeriais džihadistai sunaikino likusias senovines miesto liekanas, kūjais muziejuje išdaužė skulptūras ir bareljefus, kuriuose vaizduoti žmonės.
2. Palmyros šventyklos
Tiksliau – visas istorinis Palmyros miestas Sirijoje. Tai buvo įspūdinga vietovė su iki mūsų dienų išlikusiais statiniais iš ikikrikščioniškos eros.
Balšamino šventyklos pamatai datuojami du amžiai iki Kristaus. Ji buvo daugybę kartų perstatyta, kol nuo ~500 metų buvo tapusi krikščionių bažnyčia. Kitos ikoninės Balo šventyklos istorija siekia 32-uosius mūsų eros metus. Jos išsilaikymo priežastis buvo nuo 12 amžiaus ten veikusios mečetės paskirtis. Savo senovinę išvaizdą pastatas ėmė atgauti 1920-aisiais, kai prancūzų ir sirų mokslininkų komandos pradėjo tyrinėti šį objektą.
Pasaulis daugybę Palmyros istorinių vertybių prarado nuo 2015 metų, mieste dukart siautėjus IS barbarams. Dalis objektų susprogdinti, dalis stipriai nuniokoti per karinius veiksmus, kai buvo atsiimamas miestas. Pasaulio paguodai, dalį paveldo įmanoma atstatyti ne tik dėl nuotraukų, bet ir dėl atlikto pilno vietovės objektų 3D skenavimo.
3. Pekino žmogus
Tai serija fosilijų, priskiriamų rūšiai Homo erectus pekinesis. Jos buvo atrastos Kinijoje, Zhoukoudiano urve 1920 – 1930 metais. Pusės milijono metų senumo kaulai buvo svarbūs šios rūšies žmonių tyrinėjimo objektais. Mokslininkai įsitikinę, kad Pekino žmonės mokėjo naudotis ugnimi, ietimis, gebėjo atlikti tam tikrus darbus su mediena bei gamintis drabužius.
1937 metais į Kiniją įsiveržus japonams, vertingus objektus buvo mėginta išgabenti iš šalies. 1941 metais jie buvo supakuoti į medines dėžes laive, kuris plaukė į JAV. Nuo to laiko nėra žinių, kas atsitiko šiems priešistoriniams artefaktams. Nepaisant privačių užsienio entuziastų ar net valstybinių Kinijos vyriausybės iniciatyvų, nieko naujo nebuvo rasta. Toliau vyrauja spekuliacijos – nuo praradimo paskendus amerikiečų arba japonų laivams, gabenusiems krovinį, arba net kaulų sunaudojimo tradicinėje Rytų medicinoje.
4. Tenerės medis
Tai – gyvosios gamtos objektas. Iš pirmo žvilgsnio šis medis niekuo neišsiskiriantis – tai akacija, jos rūšiai negresia joks išnykimas. Visgi jo augimo vieta buvo ypatinga, o pats medis buvo žinomiausias objektas, kiek tik akys užmatė.
Tenerės medžiu pramintas augalas augo Sacharos dykumoje, šių laikų Nigerio teritorijoje. Vienišas medis buvo puikus orientyras bekraštėje dykumoje. Iki artimiausio medžio būtu reikėję keliauti bent po kelis šimtus kilometrų į visas puses. Tai buvo labiausiai izoliuotas medis pasaulyje. Manoma, likęs iš tų laikų, kai regione buvo kur kas drėgniau. Šiais laikais šalia jo buvo iškastas 40 metrų gylio vandens šulinys.
Gamtos paminklas pražuvo 1973 metais, kai vairuotojas iš Libijos į jį sugebėjo atsitrenkti. Manoma, jis buvo girtas. Medžio liekanos buvo išgabentos ir dabar saugomos Nigerio nacionaliniame muziejuje. Augalo buvusioje vietoje šiandien tėra metalinė Tenerės medžio imitacija.
5. Bamijano Budos
Dvi didelės, 55 ir 38 metrų aukščio, Budos skulptūros egzistavo Bamijano slėnyje Afganistane. Jos buvo datuojamos kaip maždaug 1500 metų senumo objektai. Stovėjo uoloje iškaltose nišose, buvo pagamintos iš medinių karkasų bei suformuotos iš purvo ir šiaudų mišinio pagaminto tinko. Tai buvo didžiausios Budos pasaulyje.
Savo istoriją statulos baigė 2001 metais, kai jas dinamitu sunaikino šalį valdę talibai. Jų paaiškinimu, šio veiksmo imtis jie nenorėjo, bet buvo priversti vardan Afganistano žmonių. Ankščiau per smarkius lietus nukentėjusias skulptūras vakariečiai pasisiūlė suremontuoti, bet valdančiuosius lyderius įžeidė faktas, kad vakariečiams labiau rūpėjo skulptūros nei badaujantys žmonės tame regione. Anot jų, jei užsieniečiai būtu sutikę bent dalį pinigų skirti badaujantiems vaikams, problemos nebūtų buvę. Bet šie stabai atėjūnams buvo svarbesni už gyvus žmones. Todėl skulptūras buvo pasiryžta sunaikinti.
6. Mar Behnamo vienuolynas
Vienuolynas buvo netoli Mosulo miesto Irake. Šis Artimųjų rytų krikščionių vienuolynas buvo pastatytas 4 amžiuje po Kristaus. Jis buvo skirtas į krikščionybę, vietoje tuomet vyravusio zoroastrizmo, savo tikėjimą išmainiusiems karaliaus vaikams Benhamui ir Sarai. Jie buvo nužudyti dėl religinių nesutarimų. Vienuolyną pastatė atgailaujantis už savo veiksmus asirų tautos karalius Sencharebas, nužudytųjų vaikų tėvas.
1986 metais baigtas renovuoti vienuolynas buvo išgyvenęs religines sumaištis, mongolų, osmanų valdymą, bent kelis vykusius karus netoli jo. Kompleksas prarado bažnyčią ir kankinių palaidojimo kriptą. Jie pražuvo 2015 metais, kai IS nusprendė sunaikinti kitatikių paveldą savo tuometėje kontroliuojamoje teritorijoje.
7. Nohmulo komplekso piramidė
Piramidės komplekso vieta yra Belize. Maždaug 17 metrų aukščio piramidė buvo ten gyvavusios Majų civilizacijos viena iš daugelio šventovių. Kompleksas pastatytas maždaug 250 metais iki Kristaus ikiklasikinio laikotarpio stiliumi, pagal mezoamerikos chronografiją.
Kompleksas gyvavo iki 2013 metų, kai beveik visą jį sugriovė statybų bendrovė, panaudodama piramidę kaip akmenų šaltinį netoli tvarkomam keliui. Nors teoriškai saugomas, kompleksas buvo privačioje žemėje. Statybų bendrovė priklauso įtakingos Belizo „Vieningosios demokratų partijos“ nariui Deniui Grijalvai.
Belize gausu majų paveldo, kuris dėl didelės korupcijos bei menkų valdžios galių dažnai nukenčia savivaliaujančių žmonių iniciatyva. Veiksmų nestabdo ir skiriamos baudos. Po kilusio pasaulinio masto skandalo tiek politikas, tiek jo statybų kompanija gavo baudas, siekiančias maždaug 5000 JAV dolerių.
8. Mantijos vietovė
„The Mantle Site” – vietovė netoli Toronto, Kanadoje. Ji buvo atrasta vykdant statybos darbus 2002 metais. Pradėję darbus archeologai rado per 150 tūkstančių artefaktų, tarp jų – ir statinių liekanas bei įrodymus apie kaltinės geležies gamybą. Tai buvo maždaug 500 metų senumo „Pirmosios tautos“ (Kanados indėnų) bendruomenės miesto liekanos. Rasti senieji palaidojimai, 16-u amžiumi datuojamas europiečių gamybos kirvis, įrodantis vykusius bendruomenės ryšius su atvykėliais iš senojo žemyno.
Kanada buvo aktyviai kritikuota dėl labai prastos vietinės paveldo saugojimo sistemos. Pabaigus kasinėjimus dabar didžioji dalis paveldo vietos yra paversta tvenkiniu, į kurį subėga lietaus vanduo.
9. Dresdeno Dievo motinos bažnyčia
Tai barokinė katedra Dresdene, Vokietijoje. Milžiniška, daugiau kaip 12 tūkstančių tonų svorio liuteronų bažnyčia buvo suprojektuota ir pradėta statyti 1722 metais. Dėl didelių gabaritų bei grakštumo ji buvo inžinerinis to meto statybų iššūkis. Visą savo svorį objektas dalino tik aštuoniems į žemę įkaltiems poliams, suteikusiems stabilumą visai struktūrai. Pastarieji turėjo išlaikyti ne tik milžinišką akmeninių sienų svorį, bet net ir iki 96 metrų aukštį iškilusį šventovės kupolą.
Ne kartą per karus kentėjusi bažnyčia galiausiai buvo sunaikinta 1945 metų vasario 13-14 dienomis. Sąjungininkų aviacija specialiai bombardavo miestą padegamosiomis bombomis. Manoma, kad jų buvo išmesta apie 650 tūkstančių. Perkaitusi nuo iki 1000 laipsnių pagal Celsijų pasiekusio karščio, ji 15-osios dienos ryte sugriuvo.
Netvarkomi griuvėsiai gulėjo dar apie 45 metus, kol susivienijus Vokietijoms buvo imtasi ją atstatyti. 2004 metai pastatas buvo baigtas, o per kitus metus ir įrengtas. Dabar Dresdenas vėl turi savo bažnyčią, bet, deja, tik originalo kopiją.
10. Gintaro kambarys
Gintaro kambarys buvo Jekaterinos rūmuose, netoli Sankt Peterburgo esančioje Carskoje Selo carų rezidencijoje. Originaliai Gintaro kambarį sukūrė vokiečių skulptorius Andreas Schlüteris ir danų amatininkas Gottfriedas Wolframas. 1701 metais pradėtus darbus baigė tik po kelerių metų. Pradžioje jis buvo Berlyno rūmuose, Prūsijos karaliaus rezidencijoje. Šį kambarį 1716 metais jis dovanojo artimam savo sąjungininkui, Rusijos carui, Petrui I-ajam. Rusijoje kambarys buvo keliskart renovuotas. Taip pat praplėstas ir papildytas naujomis detalėmis.
Kambario sunaikinimas prasidėjo dar 1941 metais, kai nacių pajėgos priartėjo prie tuomečio Leningrado. Greitai išardyti ir išgabenti kambario nepavyko, nes dėl amžiaus reikėjo dirbti itin delikačiai, todėl jis atiteko naciams. Šie kambarį pergabeno į tuometį Kioningsbergą (dabar Kaliningradas). Gintaro lobiai buvo eksponuojamas miesto pilyje.
Vokiečiams pralaimint karą, Hitlerio įsakymu kambariu pasirūpinti turėjo valdantysis pareigūnas civiliniams reikalams Erichas Kochas. Vis tik šis pabėgo neįvykdęs įsakymo. Pareiga atiteko generolui Ottui Laschui. Kas nutiko toliau, nėra tiksliai žinoma. Oficialiai manoma, kad kambarys pražuvo 1944 metų rugpjūtį per Karališkųjų oro pajėgų įvykdytą miesto bombardavimą. Tačiau populiariojoje kultūroje gajūs mitai apie jo išgabenimą. Nuolat skelbiamos teorijos, kur jis galėtu būti paslėptas.
1979 metais TSRS valdžios įsakymų buvo pradėti kambario atkūrimo darbai. Iš išlikusios rašytinės, ikonografinės medžiagos, fotografijų daugiau kaip 40 meistrų dirbo 24-is metus tam, kad kambarį atkurtų. 2003 – iaisis kambarys buvo oficialiai atidarytas, ir dabar jį galima išvysti lankantis Jekaterinos rūmuose veikiančiame muziejuje.
