Pasak pašnekovo, tai buvo pakankamai spontaniška idėja. Tačiau netrukus ji virto tikru projektu „Medinė Lietuva“, kuris skirtas įamžinti Lietuvos šimtmetį. Būtent taip – keliaujant – 2018-uosius pažymėti kviečia ir oficialų Lietuvos 100-mečio maršrutą sudaręs Valstybinis turizmo departamentas.
– Kaip kilo idėja aplankyti ir fotografuoti 100 medinių Lietuvos bažnyčių?
Kai jau buvau nufotografavęs maždaug 20 jų, vienas šeimos narys lyg tarp kitko mestelėjo idėją: „Tai gal 100 nufotkink? Bus Lietuvos šimtmečio progai.“ Tada aš „užsivedžiau“, bet tuomet jau buvo ką veikti.
– Man visada patiko fotografuoti kitas bažnyčias. Tąkart grįžęs su šeima iš Italijos, kur lankėmės šios šalies bažnyčiose, Lietuvoje užsukome į keletą mažesnių miestelių bažnyčių. Man jos pasirodė be galo gražios.
Pradėjau fotografuoti vieną, kitą, žiūrėti, kuo jos panašios, o kuo skiriasi. Į akis krito tai, jog dauguma turi daug tautiškų elementų. Kas man labai gražu.
Kai jau buvau nufotografavęs maždaug 20 jų, vienas šeimos narys lyg tarp kitko mestelėjo idėją: „Tai gal 100 nufotkink? Bus Lietuvos šimtmečio progai.“ Tada aš „užsivedžiau“, bet tuomet jau buvo ką veikti.
– Kiek Lietuvoje yra medinių maldos namų? Kaip iš jų visų atsirinkote būtent tuos, kurie pateko į jūsų šimtuką?
– Iš viso Lietuvoje yra maždaug 1200 bažnyčių. Iš jų medinės – daugiau nei 200. Kai rinkausi, kurias fotografuoti, per „Google Maps“ pasižiūrėdavau, kur jos yra. Susirasdavau internete esančius aprašymus. Stengiausi rinktis įdomesnes, kažkuo išsiskiriančias bažnyčias. Tačiau, jei pakeliui būdavo, nepraleisdavau ir paprastesnių. Jos visos įdomios. Vis dėlto daugelis mažai žinomos. Greičiau net nežinomos – apie jas nėra jokių viešų duomenų internete, todėl sunku surasti.
– Ar norite pasakyti, kad medines bažnyčias Lietuvoje sudėtinga rasti? Tarkime, kažkas norėtų pakartoti jūsų maršrutą. Kur turėtų ieškoti informacijos?
– Patarčiau nueiti į vyskupijų interneto puslapius. Juose nurodomos visos parapijos ir ten surašytos visos bažnyčios. Galima susidaryti kelionės planą, pavyzdžiui, pagal regioną. Per vieną dieną apvažiuosite Suvalkijoje esančias medines bažnyčias, Žemaitijai vienos dienos neužteks – neįmanoma. Ten medinių bažnyčių yra daugiausia.
– Spėju, ši kelionė gerokai praplėtė jūsų paties žinias apie Lietuvoje esančius maldos namus.
– Tikrai taip. Pradėjęs domėtis daug naujo sužinojau apie krikščionybę Lietuvoje. Pirmosios bažnyčios pas mus pradėtos statyti maždaug XIV a. Tuo metu Europoje krikščionybė jau buvo toli pažengusi, ten statytos mūrinės bažnyčios.
Seniausia – Stelmužės bažnyčia, kaip ir ten stovintis ąžuolas (Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia pastatyta 1650 m. – aut. past.).
Mes, lietuviai, kurie iki tol buvome pagonys, ir atėjus krikščionybei vertinome medį. Todėl pirmosios bažnyčios buvo medinės. Tai iš esmės buvo tarpinis variantas ir dėl to, kad priimtų liaudis geriau tą naują tikėjimą (krikščionybę – aut. past.). Žinoma, iš tų laikų neišliko nė viena autentiška bažnyčia – jos visos sudegė, buvo sunaikintos.
Seniausia – Stelmužės bažnyčia, kaip ir ten stovintis ąžuolas (Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia pastatyta 1650 m. – aut. past.).
Tačiau jos visos yra perstatytos. Daugelis atstatytos ar jų vietoje naujos pastatytos bent du kartus. Mane labiausiai domino tos, kuriose kažkas išliko iš pačių seniausių laikų: ar sienos, ar pamatų fragmentai ir panašiai.
– Kokia dabar jų būklė? Galbūt reikia skubėti į jas ir grožėtis, nes po gero dešimtmečio (jau nekalbant apie šimtmetį) jų nebeliks?
– Iš vidaus aš jų nefotografavau, nors buvau užėjęs. Iš išorės jos visos pakankamai tvarkingos, matyti, kad prižiūrimos. Viena kita labiau apleista. Tačiau daugelis neturi žaibolaidžių, nesutvarkyta priešgaisrinė sistema, todėl nelaimės pavojus didžiulis. Ir dega jos dažnai. Per metus viena dvi sudega...
– Kas, važinėjantis po bažnyčias, jus labiausiai nustebino?
– Prisipažinsiu: važinėdamas po tokias bažnyčias vis stebėjausi, kodėl jos buvo statomos taip, kad pravažiuodamas ir nežinodamas jų net nelabai pamatysi: dauguma „paslėptos“ tarp medžių.
Buvo įdomu suvokti, kad šias bažnyčias pastatė pačios bendruomenės – dažniausiai net ir dailidės, staliai būdavo vietiniai. Bažnyčiose atsispindi jų išmonė, grožio supratimas. Visa bendruomenė „mesdavosi“ pinigus, už kuriuos ir būdavo pastatyta bažnyčia. Tame gražiausiame miestelio pastate jie švęsdavo visas svarbiausias savo šventes – nuo krikštynų, vestuvių iki paskutinės ceremonijos – laidotuvių. Tai tos medinės bažnyčios – mūsų tradicijų palikimas.
– Raimundai, o kiek maždaug bažnyčių, iš aplankytų, veikia ir šiuo metu? T.y. keliose iš jų tebevyksta pamaldos?
– 99 proc. Beveik visos.
– Ar galėtumėte išskirti bažnyčias, kurios labiausiai patiko?
– Jos visos be proto gražios, bet kelios sužavėjo labiausiai. Net ir istorikai pripažįsta, kad XVII a. pab. statybos bažnyčios – įspūdingiausios. Tai – mūsų, Lietuvos, bažnyčių aukso amžius. Vėliau, XVIII–XIX a. statytos paprastesnės.
Man asmeniškai gražiausia Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia (1747–1757 m. Palūšės kaime pastatyta medinė bažnyčia – aut. past.). Didinga ir graži – Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčia (pastatyta 1742–1743 m. – aut. past.). Dar viena labai graži, esanti Žemaitijoje, šalia Platelių – Beržoro Šv. vyskupo Stanislovo medinė bažnyčia (1746 m. – aut. past.). Įspūdinga ir Inturkės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (1739 m. – aut. past.).
Rekomenduočiau aplankyti ir Antazavės Dievo Apvaizdos (1794 m. – aut. past.) ir Imbrado Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčias (1786–1787 m. – aut. past.), kurios atrodo pasakiškai.
– Nekyla net abejonių, kad jums pačiam šios kelionės ir bažnyčios paliko daug įspūdžių. O gal pavyko tuo sudominti ir šeimą, draugus?
– Deja, bet ne. Apvažiavau maždaug 5 tūkst. km, iš kurių pusė buvo žvyrkeliais, vingiuotais keliukais. Šeimai toks važiavimas nelabai patiko. Niekas nenorėdavo važiuoti su manim (juokiasi).
– Kiek laiko užtruko, kol įamžinote visas 100 bažnyčių?
– Važinėti ir fotografuoti bažnyčias pradėjau vasaros pradžioje ir baigiau rugsėjį. Taigi, užtrukau maždaug keturis mėnesius.
– Kaip manote, kodėl medinės bažnyčios turėtų būti įdomios lietuviams?
– Reikia į bažnyčias žiūrėti ne vien tik kaip į šventovę, bet ir kaip į mūsų palikimą. Ten visas mūsų protėvių sudėtas grožio suvokimas. Ką jie gražiausio mokėjo, tą sudėjo statydami bažnyčias.
Kodėl dabartinės bažnyčios gana standartinės? Nes nebeliko dailidžių. Jų sumažėjo nuo XIX a. Iki tol kaimuose ir miesteliuose dirbę dailidės statė viską, taip pat ir bažnyčias: obliavo, tašė, kūrė brėžinius. Po to jie išsiskaidė į kelias specialybes – vieni pradėjo daryti brėžinius, kiti – ruošti medžiagas, treti – statyti. Prasidėjo dauginimas projektų ir bažnyčios supanašėjo.
Man medinės bažnyčios – tautiškumo pavyzdys, kurį norisi pažinti. Gaila, kad tie miesteliai, kuriuose stovi bažnyčios, dėl emigracijos tampa tušti. Griūva namai... Jeigu neliks gyventojų, tai ir tos bažnyčios nebereikės. Nebent koks turizmo informacijos centras prižiūrės. Bet tai jau nebebus maldos namai, tik turistinis objektas.
– Galbūt ateityje apvažiuosite ir įamžinsite 100 gražiausių mūrinių Lietuvos bažnyčių?
– Galvojau, yra gražių. Pavyzdžiui, Salako. Tačiau mane traukia medinės. Skaičiau, kad yra įdomių Mažojoje Lenkijoje, Zakopanės regione. Ten eina medinės architektūros kelias, kuriame – dar senesnės bažnyčios – XV a.
Apvažiuoti Lietuvos medines bažnyčia man buvo be galo įdomu. Su medžiu nieko bendro neturiu, tačiau jaučiu jam nepaaiškinamą trauką (šypteli).