Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“ ir feisbuke
Miestietiškiausia tako atkarpa baigėsi, toliau bus daugiau gamtos. Nors trail bėgimo entuziastų parinktas maršrutas nestokoja pakilimų ir nusileidimų, žygiuoti žaliosiomis erdvėmis vis tiek smagiau nei šaligatviais. Iki pat atodangos viršaus ėjęs kartu su Pūčkorių pažintinio tako maršrutu, takas aplink Vilnių atsisveikina su juo ir pasuka link Rokantiškių.
Pirmoji tako atkarpa buvo tikrai gerai paženklinta, todėl nebuvo nei vienos vietos, kur būčiau bent kiek suabejojęs. Pasileidęs Rokantiškių miškais pajutau, kad toks užtikrintumas dingo. Kai kur ženklinimo nesimato keletą šimtų metrų, ir tai pradeda kelti abejones. Gal tai pasekmė to pirmo karto, kai dėl ženklinimo spragų eidamas aplink Vilnių sukoriau gerais 5 kilometrais daugiau.
Tako rengėjai tikrai pasitempė, ir ant medinių kuoliukų atsiradusios rodyklės labai padeda orientuotis. Visgi poroje vietų tenka dalyvauti loterijoje, renkantis kur pasukti, tik man šį kartą laimėti padeda atmintis. O kad ženklinimas nėra/nebuvo idealus, galima suprasti iš savadarbių nuorodų.
Keli kilometrai miško takų ir prieš akis atsiveria Naujosios Vilnios pilkapynas su pievoje išsibarsčiusiais akmenimis. Tai akmenys su ženklais – kopijos, nes originalai palikti gulėti savo vietose. Čia laukia dar viena apžvalgos vieta, nuo kurios matosi užtvenkta Vilnia. Tai Rokantiškių tvenkinys, kuris suformuotas XIX a. organizuojant vandens padavimą į Kučkuriškių popieriaus fabriką. Jo likučius dar bus galima pamatyti, kadangi maršrutas nusileidęs nuo kalno ir perėjęs per užtvankoje įrengtą hidroelektrinę eina palei pat buvusio fabriko pastatus.
Kirtęs judrią S.Batoro gatvę takas aplink Vilnių driekiasi palei ją. Prieš metus čia eiti buvo labai nesmagu. Pro šalį švilpiančios mašinos kėlė didelį nesaugumo jausmą, todėl apsidžiaugiau pamatęs naujai įrengtus kelio atitvarus. Jie lydi iki pat Rokantiškių piliavietės, kur takas veda į jos viršų. Verta šiek tiek išsukti iš maršruto ir apsidairyti, nes nuo viršaus atsiveria tikrai graži panorama. Labai gerai matosi Naujoji Vilnia, kurią takas tarsi atkerpa nuo Vilniaus.
Toliau prasideda draugystė su strielčiukais. Atsakymą, ką reiškia šis žodis, galima rasti informaciniuose stenduose, kadangi dabar maršrutas koja kojon žengia su Strielčiukų žygtakio maršrutu. Po kiek daugiau nei kilometro maršrutai išsiskiria, Strielčiukų žygtakis sukasi link Rokantiškių piliavietės, o takas aplink Vilnių nuveda Pavilnio kryptimi.
Lygiagrečiai geležinkeliui einantis išvažinėtas duobėtas ir šlapias keliukas išveda į Žemąją gatvę, kuria netrukus pasiekiu ir Pavilnį. Čia maršrutas besiblaškydamas tarp Žemojo ir Aukštojo Pavilnio tai kyla į kalną, tai vėl leidžiasi žemyn, pakeliui parodydamas užslėptą apžvalgos vietą ir išlikusių medinės architektūros perliukų.
Žemąjį Pavilnį su Aukštuoju jungia daug takų ir tik vienas kelias – Tuputiškių serpantinas. Dar prieš metus buvęs blogos būklės dabar serpantino grindinys atrodo tvarkingas ir važiuojant mašinoms nebesigirdi to garso, kai dugnas liečia akmenis.
Rudenį nukritus lapams matyti ir dar vienas objektas, kurį verta aplankyti vos palypėjus laipteliais. Tai Pavilnio bažnyčia, vienintelė išlikusi katalikų medinė bažnyčia Vilniuje. Galima užeiti ir vidun, nes antroji tako aplink Vilnių atkarpa čia ir baigiasi.
Ji šiek tiek ilgesnė ir kartu sudėtingesnė už pirmąją. Du kartus užlipus į Aukštąjį Pavilnį žygį galima baigti, įveikta kiek daugiau nei 11 kilometrų. Jei ne tako dalis, vedanti per Rokantiškes, tako ženklinimą būtų galima įvertinti labai gerai. Visgi rekomenduočiau į savo išmanųjį telefoną įsikelti GPX failą, kad žygis būtų sklandus nuo pradžios iki pabaigos. Dabar telieka apsispręsti – keliauti link namų iš Aukštojo ar iš Žemojo Pavilnio. Saulė jau vakarop ir dviejų atkarpų šiai dienai pakaks.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“ ir feisbuke
