– Kodėl baigusi studijas išvykote daugiau praktikos įgyti į Japoniją?
– Baigus studijas man norėjosi darbo kraštovaizdžio architektūros srityje. Sugalvojau, kad noriu įrenginėti privačių žmonių aplinkas, sodus, parkus ir tada ieškojau praktikos vietų įmonėse. Lietuvoje neradau praktikos vietos, bet netikėtai gavau pasiūlymą vykti į Japoniją. Išvykau pas profesionalų landšafto architektą Kitajama Jasuo. Kioto mieste jis turi įmonę, kuri prižiūri ir įrenginėja tradicinius japoniškus sodus. Taip nutiko, kad 11 metų ten važinėjau, nes vis trūko žinių.
– Kaip reagavo jūsų šeima, kai pasakėte, kad vykstate į Japoniją?
– Kad išvykstu, mamai pranešiau savaitę prieš išskrisdama, jau turėjau nusipirkusi bilietus. Šeimai iš pradžių tikriausiai buvo lengvas šokas, bet kai pamatė, kad viskas gerai, kad tai saugi šalis, buvo ramiau. Žinoma, visada jaučiau jų palaikymą.
– Prieš pirmą kartą išvykdama domėjotės japonų kultūra?
– Tikrai neturėjau jokių sąsajų su Japonijos kultūra ar menais. Žinojau, jog tai graži šalis, tačiau niekada net nesvajojau, jog vieną dieną ten vyksiu. Pasirinkau šį pasiūlymą ir dėl to nesigailiu. Žinojau, kad mokytojas yra labai profesionalus, žinomas visame pasaulyje, tad vykti pas jį buvo geriausias mano pasirinkimas.
Mokytojas man išugdė kitokį gamtos, augalų ir akmenų dėliojimo suvokimą. Išmokau į viską pažvelgti kitu kampu ir dabar projektuodama esu labiau linkusi atnešti gamtą į žmonių aplinką. Padaryti ją artimą žmogui, kad nebūtų aštrių ir rėkiančių spalvų, kad tai būtų gana ramūs tonai, jog žmogus atkreiptų dėmesį ne į augalus, o į jausmą, užplūstantį toje teritorijoje.
– Japonų kultūra yra visiškai kitokia nei mūsų, tad ar nuvykusi į Japoniją nepatyrėte kultūrinio šoko?
– Žinoma, skirtumų buvo, visų pirma stebėti darbuotojo ir viršininko santykius, paklusnumą. Tačiau aš laikiausi tų taisyklių, nes žinojau, kad esu ne savoje šalyje ir turiu prisitaikyti, daryti taip, kaip jie daro.
Su kuo nesutikdavau, bandydavau gražiai paaiškinti, o jei mano nuomonė nebuvo svarbi, tai jos ir nekišau.
Turėjau susidariusi šiokį tokį įspūdį, kaip japonų kultūroje žmonės elgiasi, kaip bendrauja, bet nuvažiavus ten jau nuo pat pirmų dienų norisi lankstytis. Jie nors ir skuba visur, tačiau turi vidinę ramybę, jų nusilenkimai, pasisveikinimai labai greitai tampa priimtini. Ir grįžus į Lietuvą inertiškai dar linkčioji galva, bet vėliau jau greitai persijungi į lietuviškąjį režimą.
– Kas jų kultūroje labiausiai nustebino?
– Stebėdavau japonus iš šono, kaip jie ateina į arbatos gėrimo ceremonijas, koks jų kantrumas, laukimas, eilės ilgos, bet jie po truputį, nesigrūsdami, negudraudami, kad kas pirmiau užeis. Kalbant apie darbą, ten viskas turi būti atlikta efektyviai, negali būti, kad kažkas prisėdo, pavargo, atsigerti nori ar telefonu pakalbėti.
Japonijoje darbe niekas nekalba telefonu, neskaito žinučių. Tai yra nemandagu, nes esi darbo vietoje ir turi gerbti kitus žmones.
Japonijoje darbe niekas nekalba telefonu, neskaito žinučių. Tai yra nemandagu, nes esi darbo vietoje ir turi gerbti kitus žmones.
– Niekas tikriausiai ir nevėluoja į darbą?
– Ne, ateiti vėliau negalima, nes jei tu vėluoji, reiškia, kad kitų atžvilgiu elgiesi neteisingai. Japonijoje nėra taip, kad lauki, kol susirinks visi. Atėjai į darbą ir pradėjai dirbti. Visada turi ką nors daryti, todėl nei soduose, nei grįžę į biurą mes nedykaduoniaudavome. Jei kažkuriuo metu neturėjome darbo, tada ką nors tvarkydavome, pavyzdžiui, garažą, arba aikštelėje perdėliodavome akmenis. Visą laiką reikėdavo ką nors daryti. Būdavo dienų, kai reikėjo dirbti ir viršvalandžius, bet tada dirbdavo visi.
– Teko ir fiziškai sunkius darbus dirbti?
– Tik pradėjęs mokiniesi, dažniausiai šluoji samanas, padedi kitiems nešti, pjauti ir panašiai. Nėra taip, kad iš karto leidžia genėti medžius ar dirbti greitus ir įtemptus darbus. Akmenų dėliojimas, tai nėra paprastas darbas, viskas vyksta gana greitai.
Jeigu prireikia kokio nors įrankio, tai japonai neis įrankio pasiimti pasivaikščiodami, jie nubėgs ir parbėgs.
Iš pradžių aš dar eidavau palengva, tačiau vėliau supratau, jog laikas yra labai svarbus.
– Japonijoje yra populiari ir arbatos gėrimo ceremonija, teko dalyvauti joje? Kaip viskas vyksta?
– Prieš arbatos gėrimo ceremoniją žmonės peržengia arbatos sodo vartelius. Perėję juos, jie tarsi įžengia į teritoriją, kaip į kitą pasaulį, kur jų vidus nurimsta. Pastatyti vandens indai simbolizuoja kūno ir sielos apsivalymą. Bambukiniu samteliu pasemiamas vanduo ir prasideda ritualas nuplaunant kairę ir dešinę rankas, taip pat su vandeniu šiek tiek pavilgoma burna. Simboliškai apsivalius kūną ir sielą visi rūpesčiai palieka už sodo vartų. Geriant arbatą yra tam tikra ceremonijos eiga. Pagrindiniam svečiui arbatos meistras pateikia pirmąjį puodelį, su juo trumpai pakalba apie sezono laiką, dienos reikšmę, tada jau visiems svečiams patiekiama arbata.
– Mokėtės arbatos gėrimo ceremonijos eigos?
– Taip, bet tai ne taip paprasta. Viskas turi tam tikras taisykles: svarbu atėjimo iki atsisėdimo vietos žingsnių skaičius, atsisėdimo kampas, samtelio pakėlimo ir padėjimo kampai. Jei esi svečias, prieš gerdamas turi taisyklingai paimti puodelį, atsiprašyti greta esančių žmonių, kad pirmas pradėsi gerti.
Arbatos ceremonijos svečiai neturėtų būti pasikvepinę, nes kvapas gali erzinti kitą žmogų, neturėtų būti jokių rankų aksesuarų, nes žiedai gali suraižyti keramikinius indelius.
Keramikų meistrų darbai yra labai vertinami.
– Gyvenimas taip lėmė, kad Japonijoje sutikote ir savo vyrą?
– Mano vyras yra japoniško kraujo turintis perujietis. Sutikau jį Japonijoje, apie pusantro mėnesio prieš man išvykstant į Lietuvą. Kai jau po praktikos su visais atsisveikinau, tada po mėnesio aš vėl grįžau į Japoniją. Važinėjome kurį laiką vienas pas kitą, o dabar jis išvyko į Peru. Vyras yra pripratęs prie Japonijos, prie tvarkos, švaros, žmonių bendravimo. Peru yra daug laisvesnė šalis ir žmonės kitaip elgiasi nei Lietuvoje ar kitose Vakarų šalyse. Pavyzdžiui, mes negalime susitaikyti, kad šalis graži, tačiau labai šiukšlina, Japonijoje viskas nušluota, niekas po savęs jokių šiukšlių nepalieka, o štai Peru žmonės vis dar mano, kad kiti turi pakelti jų šiukšles...
– Japonijoje šiukšlių nepamatysi?
– Ne, žmogus netgi svečiuose suvalgęs saldainį popieriuką gražiai sulanksto ir įsideda į kišenę, išsineša, stengiasi nepalikti šeimininkui. O mieste šiukšlinių nėra labai daug, bet žmonės niekur šiukšlių nemėto, savo šiukšles įsideda į rankinuką arba nešasi kol randa šiukšlinę.
Net vedžiodami šunis japonai nešiojasi buteliukus su vandeniu ir gyvūnui pakėlus koją prie medžio užpila vandens ir nuplauna.
Japonai stengiasi nesugadinti kitam nuotaikos ar erdvės. Jie labai santūrūs žmonės.
– Visai neseniai japonišką sodą įrengėte Klaipėdoje, Debreceno gatvėje įsikūrusios Pedagoginės psichologinės tarnybos kiemelyje. Nuo ko pradėjote darbus?
– Įrengdama japonišką sodą Klaipėdoje, visų pirmą apžiūrėjau, kokie augalai auga vidiniame kieme. Augalus, kurie auga jau iš seniau, reikia gerbti. Stengėmės panaudoti kuo daugiau esančių šioje erdvėje augalų. Papildomai dar pasodinome sakurą ir juodąją pušį. Žiūrėdama į tai, kas šioje erdvėje buvo, nusprendžiau suformuoti kelias salas ir remtis sauso kraštovaizdžio stiliumi, kai skalda simbolizuoja vandenį. Negalėjome suformuoti aukštų kalvų, tad prie gluosnio suformavome nedidelę kalvelę. Simboliškai tai yra Kuršių marios, įlanka, kuri skalauja krantus. Yra ir brastos akmenys, kuriais galima pereiti iš vieno kranto į kitą. Kad būtų patogu apeiti aplink ir iš visų zonų matyti sodą, pajausti jo atmosferą, ramiai pasėdėti ir paskrajoti savo mintyse.
– Sodo simboliai tarsi sujungia japonų ir lietuvių kultūras?
– Galima ir taip sakyti. Sode yra vienas akmeninis vandens indas, jame vanduo cirkuliuoja. Su kiekvienu iškritusiu lašu išvalomos ir blogos emocijos. Yra ir vandens indas, labiau tinkantis arbatos gėrimo ceremonijoms, mintims ir sielai apvalyti. Šalia indo žibintas, kaip švyturys vandens plotmėje. Žibinto priekyje yra hieroglifas, simbolizuojantis apsaugą, o kitoje pusėje lietuvių liaudies mitologinis ženklas – žalčiai.
– Kokie jūsų ateities planai? Ar ir toliau keliausite tarp dviejų šalių?
– Visi ateities planai yra susiję su darbu ir šeima. Stengiuosi derinti šeimą ir darbo veiklą Lietuvoje. Jei pandemija jau bus nurimusi, pavasarį stengsiuosi grįžti į Lietuvą ir tęsti darbus bent jau sezonui. Ateityje galbūt yra planų vis dėlto grįžti į Lietuvą. Manau, kad mano širdis skilusi pusiau, viena jos dalis Japonijoje, o kita – Lietuvoje. Esu linkusi laiką leisti arčiau šeimos ir namų, tačiau norisi gyventi Japonijoje. Žinoma, suprantu, kad Lietuvoje turiu daugiau galimybių realizuoti save kaip japoniškų sodų kūrėją.
