Tokia istorijų įvairovė kviečia susimąstyti, kaip vertiname, pagal kokius kriterijus ar įtakas savo mintyse filtruojame informaciją ir kaip ją skleidžiame kitiems – ką paminime, ką nutylime, ir kodėl. Įvairovė skatina mąstyti plačiau. Visas istorijas galima rasti „GLOBALUS DIENORAŠTIS. Fotografijos ir pilietiškumo istorijos”.
Bene geriausias vaistas susvetimėjusioje visuomenėje yra atviras, nuoširdus žmogiškasis kontaktas. Socialiniai santykiai formuojami nuo vaikystės, tad čia ir reikia pradėti skiepyti žmogiškąsias vertybes, kurių neretai mūsų aplinkoje gerokai trūksta. Iš Pakistano į Lietuvą studijuoti atvykęs Robinas Mubarikas laisvu nuo universiteto metu savanoriavo Klaipėdos vaikų dienos centre „Dienvidis“.
Jis pasakoja: „Keturias dienas per savaitę praleisdavau bendraudamas su 4–16 metų vaikais, kurie yra laikomi esantys socialinėje rizikoje dėl namuose patiriamų traumų iš alkoholikų ar smurtaujančių tėvų, arba patys jau yra turėję reikalų su teisėtvarkos organais. Jiems žūtbūt reikia pozityvių sektinų pavyzdžių gyvenime. Vaikams labai patiko, kad pas juos lankosi studentas, su kuriuo galima žaisti, skaityti ar tiesiog kalbėtis.
Manau, tai labai padidino jų pasitikėjimą savimi ir parodė, kad savo gyvenimus jie gali pakeisti dabar, būdami dar jauni, ir pradėti priiminėti protingesnius sprendimus. Savanoriavimas taip pat padėjo ir man. Ši veikla man parodė, kad vaikams reikia užuojautos, empatijos ir meilės. Jiems reikia jaustis vertingiems ir būti padrąsinamiems.“
Su vaikais Lietuvoje dirbo ir kitas savanoris – Edvardas Ghazaryanas iš Armėnijos, kuris savanoriavo SOS Vaikų kaimo dienos centre Vilniuje.
Jis prisimena: „Kai pradėjau savanoriauti, man pasirodė, kad vaikai nuobodžiauja, jiems neįdomi jokia veikla. Tuomet ir pasiūliau kolegoms surengti rankdarbių bei maisto ruošimo pamokas. Pradėjome kartu ruošti pietus. Baigęs savanoriauti jaučiau, kad vaikai tapo komanda, pasiryžusia vienas kitam padėti. Nuo pat pradžių Lietuvoje jaučiausi kaip namie. Tačiau, žinoma, buvo ir iššūkių. Didžiausias jų tas, kad neturėjau nei socialinio darbo išsilavinimo, nei patirties šioje srityje. Todėl pirmąjį savanoriavimo mėnesį man buvo sunku rasti kontaktą su vaikais, tačiau su kolegų pagalba galų gale man tai pavyko.“
Pa/suaugę savo veiklomis dažnai grįžtame prie vaikystės svajonių, tik jau esame sąmoningesni ir galime ne tik svajoti, bet ir realiais veiksmais keisti žalingas praktikas. Taip nutiko ir Gretai Tautavičiūtei, kuri dar būdama vaikas labai domėjosi orangutanais. Kiek vėliau ji išvažiavo savanoriauti organizacijoje „Orangutan Foundation International“.
Greta pasakoja: „Savanorystės metu 3 savaites kartu su kitais savanoriais gyvenome atogrąžų miškuose, tvarkėme juose įkurto draustinio aplinką, rūpinomės ten gyvenančiu krokodilu – turėjome sugalvoti, kaip jį atpratinti nuo žmogaus ir išmokyti pačiam susigaudyti maisto. Iš šios savanorystės patirties grįžau supratingesnė ir sąmoningesnė: juk vartodami maisto produktus, kuriuose yra palmių aliejaus, tiesiogiai prisidedame prie orangutanų išnykimo, nes aliejinių palmių plantacijoms kertami milžiniški miškų – orangutanų namų – plotai.“
Kino kūrėjas Šarūnas Mikulskis po keleto mėnesių savanorystės pagal programą „Ekspertai – savanoriai“ organizacijoje „Volunteer Initiative Nepal“ į Lietuvą parvežė dokumentinį filmą „Paprastos svajonės“, pasakojantį keleto nepaliečių gyvenimo istorijas.
Šarūnas komentuoja: „Filmuojant gauni progą atsidurti ten, kur retas užklystų. Kalbu ne apie kokias egzotiškas vietas ir papročius, kurių turistams ten nestinga, o apie paprastą, kasdienį vietinių žmonių gyvenimą, jo užkulisius. Žmonės Nepale mane su kamera sutiko taip, kaip sutinka žmones su kamera – smalsiai ir įtariai. Pirmas porą dienų tik gerdavau arbatą ir kalbėdavausi arba tylėdavau su būsimais filmo personažais. Pasitikėjimas atsirado po truputį, vis labiau gilinantis į žmogaus gyvenimą.“
Dokumentika ir kinas plačiąja prasme gali tapti ir naudingu įrankiu, padedančiu rūpintis psichikos sveikata – ypač ten, kur žmogus patiria nuolatinį psichologinį (ir kitokį) smurtą, ir ypač ten, kur jis vykdomas tyčia, sistemiškai ir karinės okupacijos sąlygomis.
Palestinoje vykdyto vystomojo bendradarbiavimo projekto „Psichosocialinė terapija per asmeninę dokumentiką“ koordinatorė Gabrielė Tervidytė pasakoja:
„Vakarų Krante gyvenantis jaunimas susiduria su visai kitais iššūkiais nei paaugliai, gyvenantys Lietuvoje ar kitose Vakarų valstybėse. Okupuotose teritorijose gyvenantis jaunimas, kaip ir visi kiti palestiniečiai, nuolat susiduria su ginkluotais Izraelio kareiviais gatvėse bei patikros punktuose, kurie smarkiai riboja ne tik jų judėjimo laisvę, bet ir sukelia persekiojantį jausmą, kad nėra nei vienos vietos, kurioje gali būti savas, laisvas, atviras. Psichologinės problemos, atsirandančios dėl iš kartos į kartą besitęsiančio taikaus ir agresyvaus pasipriešinimo okupacijai, yra viena iš žiauriausių pasekmių. Kasmet net 500–700 palestiniečių vaikų yra sulaikomi ir teisiami Izraelio kariniuose teismuose. Toks elgesys su mažamečiais mūsų visuomenėje būtų netoleruotinas, tačiau palestiniečių vaikams tai yra karti kasdienybė.“
Nuoširdumas yra viena svarbiausių kasdienių būsenų, kurių vedini kuriame tvirtus santykius su kitais žmonėmis ir pačiais savimi. Jis reikalingas ir profesinėje srityje, ir situacijose, kur iš pradžių galbūt jaučiamasi kiek nejaukiai.
Kolumbijoje savanoriavusi Justina Kaluinaitė prisimena: „Kolegė turėjo kontaktų su organizacija, orientuota į problematiškuose rajonuose gyvenantį jaunimą („Escuela Movil Acj, Bogotá“). Ten susipažinau su socialiniu darbuotoju Oscaru, turinčiu keliolikos metų patirtį darbo su vadinamosiomis jaunimo „gaujomis“, siekiant pagerinti jų socialinius įgūdžius.
Oscaras lankosi įvairiuose rajonuose ir pirmiausia užmezga ryšį su bendruomenėmis. Pagrindinės problemos jose – skurdas, smurtas, narkotikai, prievartinė prostitucija. Gatvės gyvenime jaunimui itin svarbi muzika, ja išreiškiama daug jausmų ir išgyvenamų realybių, tad vienas iš neformalių Oscaro naudojamų metodų įtraukti jaunimą yra jų muzikos įrašai (vėliau prisidėjome organizuojant gatvės repo muzikos festivalį). Pradžioje nesupratau, kuo galiu būti naudinga – juk tokiam darbui reikia itin stiprių specifinių įgūdžių. Tačiau po keleto užsiėmimų, kai žmonės pajuto, kad man tai tikrai svarbu, tarp mūsų atsirado stiprus ryšys.“
Paradoksalu – o gal visai ir ne, – bet tragiškos situacijos dažnai į paviršių iškelia ne tik blogiausias, bet ir geriausias žmonių savybes. Ir nors tragedijų geriau nebūtų, joms vis dėlto įvykus bendram labui susivienijusi žmonija parodo, kad jų žmogiškosios vertybės nėra tik teorija.
Apie tai liudija programos „Ekspertai–savanoriai“ dalyvis Stasys Vaitonis: „2020-ųjų rugsėjo pabaigoje ginčytinoje Kalnų Karabacho teritorijoje atsinaujinęs ginkluotas konfliktas tarp armėnų ir azerbaidžaniečių užsitęsė ir sukėlė humanitarinę krizę. Daugiau nei pusė civilių Kalnų Karabacho gyventojų buvo priversti trauktis iš apšaudomų gyvenviečių. Tūkstančiai pabėgėlių atvyksta į Armėniją. Jiems reikia drabužių, maisto, prieglobsčio ir psichosocialinės pagalbos. Nors Armėnijoje veikia daug vietinių ir tarptautinių humanitarinių organizacijų, to negana.
Be to, pačioje šalyje juntamas visuomenės susivienijimas ir didelis noras pagelbėti tiems, kam labiausiai reikia. Todėl šiuo metu spontaniškai atsiranda daug pilietinių iniciatyvų ir savanoryste grįstų veiklų. Darbas vyksta ir saulėtą sekmadienio vidurdienį. Rūsyje-sandėlyje darbavosi ir keli paaugliai iš Kalnų Karabacho. Jie patys yra pabėgėliai, tačiau sako negalintys sėdėti ir nieko neveikti.“
Vietiniai žmonės patys geriausiai išmano, kaip spręsti savo problemas. Tačiau kartais neprošal ir pagalba iš išorės.
Psichikos sveikatos srityje dirbanti Ugnė Grigaitė pasakoja apie savo akademines pastangas prisidėti prie svarbaus vietinių žmonių vykdomo darbo: „Smurtas prieš raganavimu apkaltintas moteris yra dalis Nepalo realybės. Kartu su „Manchhe Boksi Hunna“ – vienintele nevyriausybine organizacija šalyje, dirbančia išskirtinai su žmonių (daugiausia moterų) kaltinimo raganavimu problema ir visomis tragiškomis jos pasekmėmis – Nepale vykdėme tyrimą apie šią konkrečią smurto formą ir dalyvavome sąmoningumo didinimo renginiuose.
Mūsų tyrimas prisidėjo prie vietinių NVO vykdomų veiklų tęstinumo ir praplėtimo, prie jų svarbos pagrindimo bei naujų iniciatyvų vystymo. Taip pat džiaugiuosi, kad ataskaitos rekomendacijos formuluotos remiantis vietinių žmonių sukurtų ir išplėtotų gerųjų praktikų pavyzdžiais ir jų idėjomis, kaip geriausia bei paveikiausia spręsti su šia problema susijusius iššūkius Nepalo visuomenėje.“
Kiekviena istorija susideda iš daugybės detalių, dalyvių, įtakų, priešpriešų, pasekmių, priežasčių ir vertinimų. Nei vienas kraštas nėra tik vienoks ir jį sieti su vienu konkrečiu dalyku yra ne tik nesąžininga egzistuojančios įvairovės atžvilgiu, bet ir labai ribota.
Nepriklausoma žurnalistė Giedrė Steikūnaitė, dalyvavusi projekte „Žiniasklaida vystymuisi“, pasakoja: „Ruandos sostinė Kigalis – labai žalias, labai švarus ir labai tylus miestas. Žalias – dėl puikaus klimato; švarus – dėl plačios kampanijos prieš atliekas ir didžiulių baudų už šiukšlinimą; tylus – dėl savo praeities ir iš dalies – dabarties. Jaunimas čia – motyvuotas, aktyvus ir savo ateitį mato IT sektoriuje. Tačiau didžioji dalis – apie 80 proc. – Ruandos gyventojų yra smulkūs ūkininkai. Dažnas skursta. Kai kuriems padeda valdžios programa „Girinka“ („Lai turėtumei karvę“), pagal kurią šeimai dovanojama karvė – geresnei mitybai, aukštesniam socialiniam statusui, nemokamoms daržo trąšoms užtikrinti.“
Ne viskas gyvenime vyksta, kaip suplanuota. Pokštus – kartais su labai skausmingomis pasekmėmis – krečia ir žmonės, ir motina gamta. Savo kailiu tai labai aiškiai patyrė Laurynas Trakimas, Europos savanorių tarnybos savanoris Meksikos savanorystės skatinimo organizacijoje „Asociación Mexicana de Voluntariado Internacional“.
Jis pasakoja: „Vos atvykus, savanorystės projektas pakrypo netikėta linkme, nes Meksikoje tuo metu įvyko du stiprūs žemės drebėjimai. Per antrąjį žuvo apie 200 žmonių, daugybė šeimų liko be namų ir be darbo. Tikra teisybė, jog tragedijos akivaizdoje žmonės nuoširdžiai padeda vieni kitiems, ko bereikėtų. Visa bendruomenė tapo tarsi vienas kumštis. Tai matyti ir prie to prisidėti man buvo labai stipru emociškai ir iš žmogiškumo pusės.“
Savanorystė pateikia daugybę gyvenimo pamokų patiems savanoriams. Be tiesioginės nuveiktų darbų naudos, šių pamokų įsisavinimas yra vienas svarbiausių savanorystės aspektų.
Gintė Marija Ivanauskienė, programos GLEN stažuotoja Ganos organizacijoje „Urban Poor Child Organization“, tai įvardija taip: „Svarbiausia pamoka, kurią parsivežiau, yra rasti būdą būti naudinga. Vietoj to, kad darbų griebtumeis savo nuožiūra, išvykus kitur pirmiausia reikia nuodugniai ištirti situaciją ir išsiaiškinti, ko labiausiai reikia. Mokiausi lankstumo, savo nuomonės nekišimo, nes labai lengva pareikšti idėją gerai nežinant esamos situacijos, nepažįstant papročių – ir ji nepasiteisina. Be abejo, didžiausių pokyčių šis laikas palieka tavyje: stažuotės metu sparčiai keičiasi savanorio mąstymas, vėliau domino efektu keičiasi ir jo aplinkos žmonių mąstysena. Grįžau supratusi, kad apie pasaulį žinau labai mažai. Kalbėdama atsargiau renku žodžius. Labai pastebiu, kiek visokio plauko stereotipų tupi mūsų galvose.“
