Štai dvylika būdų, kaip nesunkiai atpažinti lietuvį keliautoją užsienyje:
1. Manija nuolaidoms
Pomėgis sutaupyti nėra išskirtinis lietuvių bruožas, tačiau tiesa ta, kad mūsiškiai dažnai mėgina derėtis – net jei akivaizdu, jog kainos nuo įkalbinėjimų nesikeis. Lygiai taip pat kelionę, ekskursiją ar porciją ledų lietuvis mielai pirks su nuolaida – net jei perkamos paslaugos ar skanėsto iš pradžių įsigyti neketino. Juk su nuolaida!
2. Geros manieros
Amerikietį nesunkiai įsiutins prastas aptarnavimas, ispanai ima kelti scenas, jei paaiškėja, jog už ekskursiją ar pramogą reikia mokėti papildomai, o štai lietuviai, ištikus nesklandumams, tampa ramūs it belgai ir mandagiai teiraujasi, ar neatsiras kokia kita išeitis. Taiki diplomatija, kantrybė ir geros manieros – dažnos keliaujančių lietuvių savybės.
3. Įtarumas atrodantiems kitaip
Nors lietuviai dievina keliones, kitaip atrodantys vietiniai gyventojai, pavyzdžiui, burkas vilkinčios egiptietės ar tradicinius kalniečių kostiumus nešiojantys Bolivijos indėnai, jiems vis dar kelia įtarumą – taip pat, kaip ir kiek neįprastai atrodantys kiti keliautojai. „Bl*t, pažėk, kokie plaukai“, – kartą išgirdau komentarą, laukdama lėktuvo Atlantos oro uoste.
4. Tvarkingumas
Labiausiai viešbučių ir hostelių kambarius apšnerkščia ir šiukšlių gatvėje nevengia mėtyti vakariečiai ir izraeliečiai keliautojai, o lietuviai – neįtikėtinai tvarkingi: palikti po savęs netvarką tiek viešbučio kambaryje, tiek kempinge tautiečiams yra tiesiog gėda.
5. Liežuvavimas
Garsiai apkalbinėti ar aptarinėti praeivius, aptarnaujantį personalą, kelionių gidus ir kitus keliautojus – vienas mėgstamiausių lietuvių, keliaujančių grupėje ar keliese, užsiėmimas. Galbūt šis įprotis toks įsigalėjęs dėl to, kad daugiau niekas pasaulyje nesupranta mūsų kalbos, tad jaučiamės drąsiai, liežuvaudami apie aplinkinius?
6. Smalsumas
Net į „viskas įskaičiuota“ keliones išsiruošę lietuviai paprastai nepraleidžia visut visutėlių atostogų vien drybsodami prie baseinų ar tinginiaudami paplūdimiuose. Kol britai ir airiai kaitinasi saulėje ir plempia kokteilius, lietuviai, panašiai kaip vokiečiai, leidžiasi į turus po miestų senamiesčius ar įdomius kultūrinius objektus apylinkėse, su malonumu klausydamiesi gidų istorijų ir pasakojimų.
7. Skundai dėl kainų
Nesvarbu, kokia būtų lankomos šalies ekonominė padėtis, kokios nedidelės arba pagrįstos bebūtų vietinės kainos, lietuviams jos vis vien bus per didelės. Negana to, grįžę namo vietoje kelionės įspūdžių ir prisiminimų lietuviai su daug didesniu užsidegimu vardys, kas kiek kainavo, kokių nuolaidų pavyko gauti ir ką – nusiderėti.
8. Ištvermė
Lietuviai niekuomet nesiskundžia kelionės sunkumais ir apie juos paburba nebent tik grįžę namo. Tautiečiai stoiškai kenčia ekskursijas sausakimšais mikroautobusiukais, valandų valandas žygiuoja pėsčiomis, kantriai stovi eilėse ir neprotestuoja, jei restorane patiekalo prireikia laukti ilgiau. Kelionių sunkumai lietuviams – vienas juokas.
9. Atsisakymas šypsotis
Sveikinantis su oro uosto vartų darbuotojais, pasieniečiais, gidais ar aptarnaujančiu personalu, lietuviai išlieka neįtikėtinai rūstūs, tarsi mėgindami pademonstruoti, kokie jie orūs ir rimti keliautojai. Nenuostabu, kad tautiečius taip erzina nuolat besišypsantys amerikiečiai ir lengvabūdiškos holivudinės šypsenos: juk tai taip nerimta!
10. Meilė individualumui
Kol vokiečiai, italai ir britai keliauja grupėmis arba su draugų kompanija ir mėgsta daug pastangų nereikalaujančias organizuotas keliones ir turus, lietuviai dažnai leidžiasi į pačius keisčiausius žygius solo: tranzuoja po Aziją, keberiojasi į kalnus, važiuoja dviračiais, žygiuoja pėsčiomis arba vieni keliauja mopedais ar motociklais. Originalios, savarankiškos kelionės, reikalaujančios ištvermės, atkaklumo ir kūrybiškumo – lietuvių arkliukas.
11. Vytis ir trispalvė
Net jei lietuvis užsienyje iš pažiūros tarsi nesiskiria nuo australų, prancūzų ar ispanų keliautojų, jį dažnai išduos nedidelė trispalvė ant marškinėlių ar kepurės arba Benedikto Vanago išpopuliarintas Vytis lipduko ar logotipo pavidalu.
12. Bendrystės jausmas
Olandai, vokiečiai ar amerikiečiai, užsienyje sutikę tautietį, paprastai mandagiai pasisveikina ir keliauja toliau. O lietuviai, užtikę tautietį, būtinai jį užkalbina, kviečia į svečius arba puola dalintis kelionių patarimais ir informacija. Galbūt širdyje mes – vis dėlto širdingi ir svetingi vieni kitiems?
