18 diena
Rugsėjo 2 d.
Bardiškiai–Kiemėnai (22,47 km)
„Eiti tai jau nebe iššūkis. Dabar yra du dalykai: partneriai ir viešinimas. Apeiti aplink Lietuvą ir taip galime, bet yra tikslas perduoti žinutę, kurią mes norime pasakyti. Kokio dar sukrėtimo reikia, kad žmonės suprastų? Kalanta susidegino, bet aš tokiu keliu neisiu, nepulsiu gi šokti nuo tilto už švarią Lietuvą...“ – tokios kalbos girdimos žygio „darbo valandomis“: nuo devynių ryto iki trijų ar keturių po pietų, kai einant galima kalbėti telefonu.
Nuo ketvirtos prasideda nauja pamaina: žmonės nesikeičia, bet darbas tęsiasi, tik nebėra kada atsiliepti į valandos trukmės skambučius, kurie lyginant su žygio pradžia praretėjo, bet įsidėti telefoną į kišenę ir ten jį užmiršti vis dar neleidžia. „Suprantu, kad esu dienotvarkės laikymosi pagrindinis stabdis“ – praėjusį vakarą prisipažįsta Giedrius, o aš paslapčia džiaugiuosi, kad išeiname ne laiku... Kaip norisi ryte ramiai pagulėti, neskubėti, nesvarbu, kad dėl įpročio jau nepavyksta pabusti vėliau 6 valandos.
Gyvename pakankamai intensyviu ritmu ir po dienos žygio paklausus – gal eikime nusnausti, tuoj pat pridedame: bet šiandien galime ir nebeatsikelti, o dar liko neįgyvendintų dienos planų. Kaip tokiais momentais užknisa rūšiavimas! Būtų daug paprasčiau ateiti, išmesti tas smirdančias šiukšles į konteinerį ir ramiai sau gulėti prie židinuko ar bent jau šiltą orą pučiančio kondicionieriaus, bet kur tau...
1-2, o kartais ir 3 valandos papildomo užsiėmimo rūšiuojant – mūsų laisvalaikis. Dar kokią valandą ilgiau užtrunkame, jei prie rūšiavimo prisijungia nauji žmonės, tada reikia jiems papasakoti visą istoriją: nuo komediškai greito šiuklės atsiradimo iki tragiškai ilgos jos mirties.
Aišku, šia papildoma prievole mes džiaugiamės ir dėl jos einame! Štai šįryt mus išlydėti dviračiu atmynė vakar Grikpėdžiuose sutikta Janina. „Dabar važiavau ir atkreipiau dėmesį, kiek šiukšlių mėtosi, o anksčiau nepastebėdavau...“ – pasidalina moteris ir mes šypsomės, nes suprantame, kad nuo šios akimirkos kažkas pasikeitė.
Tokius žodžius norisi girdėti, nes pagyrimais ar papeikimais apdalinti vieni kitus galime ir patys, mes dar geriau žinome, ką kuris komandos narys padaro ir ko nepadaro. O išgirdus patvirtinimą, kad po pokalbio su mumis žmogus pagaliau pamatė aplinką, kurioje šitiek metų gyvena, ir galbūt, tik galbūt, dabar imsis veiksmų, kurie padarys ją gražesnę – tai yra viltis, kad šiukšlyne gyvename iš nežinojimo ir dalindamiesi žiniomis galime pasikeisti.
Yra žmonių, kurie sako, jog neturime ką veikti, kad einame aplink Lietuvą ir renkame šiukšles. Jau pirmą žygio dieną buvome išvadinti nesveikais, o juk tada buvome tokie energingi ir pasitempę! Komentaro autorė dar nežinojo, kaip atrodysime po trijų dienų, kai patys save pravardžiuosime klipatų komanda. Nematė ir 18-ioliktos dienos spartaus tempo, kuriuo dabar einame. Smagu, kai sulaukiame palaikymo, smagu ir kai esame išvadinami pamišėliais. Mes ir keliaujame tam, kad išgirstume, ką žmonės kalba, kaip jie gyvena. Tuose pokalbiausia galiausiai pasirodo, kas iš tiesų svarbu – kokie esame mes ir kokį pasaulį kuriame kartu.
Dėkojame Kiemenų bendruomenei už priėmimą nakvoti bendruomenės namuose. Įdomus reiškinys vyksta Lietuvos kaimuose: žmonės patys sako, kad susiburia tik tada, kai reikia kurį iš kaimo pašarvoti. Imame galvoti, kad savo kelyje reikėtų mėtyti eglišakius, o elektromobilį papuošti vainikais. Į kaimą įžengti su kostiumais ir giesmėmis bei taip pakviesti palaidoti perkamų daiktų virtimą šiukšlėmis.