1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Buivydžiai–Slabada (27 km)

37 diena

Rugsėjo 21 d.

Buivydžiai–Slabada (26,55 km)

Kristina, kai mes pamesime galvas, tu uždėsi mums molines ir mes keliausime toliau – frazė, nuskambanti kertant blynus su keturių rūšių uogiene ir riešutų sviestu. Giedrius paruošė pusryčius, priderančius trobelei, kurioje apsigyvenome. Oi... Reikėtų sakyti, apsistojome nakčiai, bet čia taip gera, taip paprasta, jog norėtųsi pasilikti gyventi. Jausmas toks, lyg lankytume močiutę kaime, bet močiutės niekur nematyti, prie stalo sėdime tik mes, lyg viena šeima – kažkas ištaria.

Diena prasideda tarytum pasaka, o gal ji prasidėjo jau seniai, dabar tiktai kartojama iš lūpų lūpon. Kai vakar kartu ėjęs Rokas sarkastiškai paklausė: ar mano balse visada tiek daug entuziazmo, buvau pavargusi ir šitai jautėsi, tačiau nusprendžiau, jog nereikia apsimesti, kad esu pilna jėgų, kai šiuo metu jų truputėlį trūksta. Artėjame prie 40 dienų žymos ir pasakyt galiu tik tiek, kad būna visko. Kas dieną einam ir gyvenam tarp žmonių, juk žmogiška, kad atsiranda nuovargis, nusivylimas ar kivirčai. Kokia gi būtų pasaka be slibinų?

Kaip aš norėčiau pakeliaut kartu, deja, rytoj reikės skubėt į darbą – taria Rokas. O aš slapčia džiaugiuosi, kad galiu čia likti ir stebėti kiekvieną dieną vykstančius procesus. Jaučiu, kaip vis didėja pasitikėjimas žmonėmis, susirinkusiais į žygį. Tai nereiškia, kad pradžioje netikėjome vienas kitu, tai tik parodo, kad reikia laiko žmogų prisijaukinti. Atėjus tinkamam metui, imame kalbėti apie dalykus, kurie nevisada patogūs, bet visada rūpi. Kai pokalbyje suskamba frazė: ,,Aš nemėgstu apsikabinimų, bet jei tau bus liūdna, žinosiu, kad reikia apkabinti", pasidaro aišku, kad einame ne po vieną.

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ nuotraukų galerija, Buivydžiai – Slabada

+81

Kai ilgai kartu buvęs žmogus išvažiuoja, atrodo, kad pradingsta dalis... net negaliu pasakyti, ko... Vaikštau aplinkui ir akimis ieškau Kristinos, kuri tik kelioms valandoms išvyko į Vilnių. Žinau, kad sugrįš, bet jau taip įprasta nuolat matyti kartu keliaujančių žmonių veidus, jog trumpiausias išsiskyrimas pakeičia žygio skambesį. Kiekvienas žmogus į žygį atneša savo melodiją, o jam išvykus, ta melodija po truputį tyla. Vakarėjant išeinu pasivaikščioti be komandos. Nusprendžiu susirasti parduotuvę, klaidžioju ratais, kol sutinku žmogų, parodantį kelią. Du kilometrai į priekį, tiek pat atgal.

Ima temti. Nusiperku 6 skardines giros – visiems po vieną, kad nereikėtų dalintis. Į nakvynės vietą tenka grįžti tamsoje. Praeinu reikalingą posūkį, todėl truputį paklaidžioju, kol pamatau observatorijos kieme degantį laužą. Šiandien mes apsistojome didžiausios Lietuvoje mėgėjiškos astronominės stoties kieme. Atėjusi pamatau Giedrių, Dovilę ir Nerijų užvertusius galvas į dangų bei aptarinėjančius žvaigždes. Už kelių minučių pasirodo Henrikas su fotoaparatu ir pasisiūlo padaryti mūsų nuotrauką žvaigždžių fone. – Pusę minutės stovėkite nejudėdami. – O kvėpuoti galime?

Henrikas tiek daug papasakojo apie tai, kas dedasi ten, aukštai, pakėlus galvas, kad visą vakarą netyla kalbos apie kometas, žvaigždes ir planetas. Sužinojome, jog pats Henrikas yra atradęs žvaigždę, pavadintą Raudonąja nykštuke. Kosmosas! Mes vaikštome čia, žemėje, o yra žmonių, kurie savo laisvalaikį praleidžia danguje. Dėkojame Henrikui Sielewicz už galimybę nors vienam vakarui pakilti į dangų.