1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Kalvarija – Bartninkai (22 km)

54 diena

Spalio 8 d.

Kalvarija – Bartninkai (22 km)

Rytą pabudina mintis apie bendrą pusryčių stalą, prie kurio turime suspėti laiku visi kartu susėsti padėkai už dieną, maistą ir žmones. Šiandien ant stalo nuo vakar dienos likę Kalvarijos bendruomenės vakarienei atnešti kibinai, arbata, košė ir sūris su medumi. Mankštą esame jau seniai pamiršę – kas užsiėmę rytiniais darbais, kas nori ilgiau pasimėgauti minkšta lova, o kam trūksta vandens telkinio rytinėms maudynėms po mankštos.

Galbūt žvelgimas į užsimiegojusius bendražygių veidus yra viena iš priežasčių dažnų mūsų diskusijų, neretai peraugančių ir į ginčus. Tačiau galime pasidžiaugti savimi, kad išmokome juos pastebėti ir laiku suvaldyti – šįryt nusprendėme, kad pataupysim savo ryto laiką ir energiją, o visus neaiškumus pasistengsime išspręsti dar šį vakarą bendroje refleksijoje. Į kelią žengiame susimąstę, bet geros nuotaikos.

Iki vakaro turime kiekvienas sau atsakyti į daug klausimų. Vienas iš jų yra kertinis – kodėl esame šiame žygyje? Leidžiamės į kelią. Šiandien antra iš eilės diena, kai einame penkiese – komandos branduolys. Didesni žmonių būriai dažniausiai prie mūsų prisijungia tik savaitgaliais. Vakar dieną matyti tušti Lietuvos monokultūrinių laukų peizažai šiandien prisipildę spalvų – tik dabar pastebime kaip gražiai iš tolo regisi iš rudos dirvos pradėję stiebtis žali rugių daigeliai. Matyt mūsų supratimą apie aplinką – pilka ji ar spalvota – nulemia mūsų nusiteikimas.

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ nuotraukų galerija, Kalvarija – Bartninkai

+24

Linksmai besišnekučiuodami net nepastebime, kaip greitai nužygiuojame didesnę kelio dalį. Sustojame Alksninės kaimelyje poilsiui ir ant pakelės suolelio išsidėliojame užkandžius. Greitai išgirstame mums jau gerai pažįstamą garsą – už tvoros pradeda skalyti šuo, tačiau pro tarpą švelniai glostomas nurimsta. Po kelių minučių į kiemą su mumis pasisveikinti išeina ir šeimininkė. Trumpai prisistatome, papasakojame apie žygį ir jo tikslus. Moteris patvirtina esanti girdėjusi apie mus, tačiau netikinti, kad žygio idėja gali patikėti žmonės.

„Gyvename ne tais laikais“ – tvirtina Vida ir išeina, išsivesdama šunį. Tačiau po kelių minučių grįžta su vaišėmis – kepta duona su česnaku. Moteris palinki mums sėkmės ir papasakoja apie kaimą, kaip po truputį jis tampa žmonių apleistas – didžioji dalis buvusių gyventojų išsikėlę į miestus, tikėdamiesi geresnio gyvenimo.

Keliaudami per didesnius miestus jau buvome pamiršę apie nykstančius kaimus, uždaromas mokyklas ir neaktyvius bendruomenės centrus. Tikslą pasiekiame vos su dviem maišais šiukšlių. Įsijungę muzikos greitai pasveriame, išrūšiuojame, suskaičiuojame ir vėl pasveriame surinktą turtą.

Pavakarieniavę susėdame ilgai lauktam pokalbiui. Paeiliui ratu rankose šildomas akmenukas leidžia išklausyti kiekvieno atskirai. Apsukame vieną ratą, kitą. Nuovargis nugali ir kalbėtis pabaigiame jau padėję galvas ant minkštų čiūžinių.

Už priėmimą nakvynei dėkojame Bartninkų bendruomenei „Aista“.