1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Moškėnai–Rokiškis (11 km)

25 diena

Rugsėjo 9 d.

Moškėnai–Rokiškis (11,15 km)

Jau laikas atsikelti – sako Giedrius, stovėdamas vienoje žygeiviškos lovos (ant žolės patiesto tento) pusėje. Kitame gale pasigirsta Mantrimo balsas: prašau dar penkias minutes pagulėti, kol operatorius išsivartys ir išsitrauks filmavimo kamerą. Šito nereikia prašyti antrą kartą! Gulime.

Pro prasegtą palapinės kraštą matosi rytą skelbiančios saulės spindulys, gražiai nušviečiantis šlapią žolę bei švelniai glostantis šalimais augančių medžių lapus. Neilgai trukus pasigirsta ugnies daina – Giedrius įkuria laužą, taip rūpestingai mus šildžiusį praėjusi vakarą, o dabar ramiai besisveikinantį su nauja diena.

Išgirstame Mantrimo komandą keltis. Neskubėdami išsiridename iš miegmaišių. Persirengiame. Apsiauname per naktį pirtyje išdžiūvusius batus. Ant laužo šildome vakar Kavoliškio bendruomenės išvirtą košę, o kol maistas šyla tiesiai į burną renkame sodybos šeimininkų parodytas avietes. Neturime elektros, todėl nelieka rytinių darbų, kuriuos būtina padaryti. Šįkart negalime sukelti nuotraukų, nepavyks atsakyti laiškų...

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ nuotraukų galerija, Moškėnai – Rokiškis

+22

Už tai pakanka laiko sustoti visiems prie laužo, pasidalinti valgiu, padėkoti: „Ačiū už maistą iš visų krypčių atkeliavusį ant mūsų stalo, kad jį valgydami stiprintume savo kūnus ir turėtume jėgų keliauti per Lietuvą. Ačiū žmonėms, kurie būdami šalia dalinasi savo turtais: kas rūpestingumu, kas išmintimi, kas padrąsinančiu žodžiu. Tegul su kiekvienu žingsniu jiems eiti darosi vis lengviau, tegul juos vis labiau užpildo ramybė."

Šiandien labai ramu. Iki Rokiškio vos daugiau nei 10 kilometrų, todėl galime neskubėti. Po pusryčių dar ilgai kalbame apie gyvenimą komandoje: kam trūksta aiškumo, kam per mažai privatumo, o kas rytais nevalgo grikių...

Keliaujame šešiese ir nors atrodo jau viskas aptarta praėjus kelioms dienoms ar prisijungus naujiems žmonėms vėl atsiranda apie ką kalbėti. Kiekvienas į komandą įneša kažką savo, kiekvienas kažką turi palikti dėl bendro visų buvimo. Žygeivių skaičius pamažu didėja: šį vakarą atvyksta dvi merginos – Kristina ir Saulė. Bus įdomu stebėti, kaip joms atvykus dar kartą pasikeis komanda. Greitai pamatysime. Laikas čia eina sparčiai.

Dėkojame Šv. Evangelisto Mato parapijai už priėmimą apsistoti Rokiškyje bei aprodytą įspūdingą neogotikinio stiliaus bažnyčią.