1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Pandėlys–Moškėnai (20 km)

24 diena

Rugsėjo 8 d.

Pandėlys–Moškėnai (20,09 km)

Kad tik nelytų... Kad tik nelytų... Laikau sukryžiavusi pirštus Giedriui skaitant orų prognozę: 9 val. trys debesėliai, 12 val. trys debesėliai, 15 val. du lašiukai, 18 val. keturi lašiukai. Mėšlas. Šiandien miegosime palapinėje ir dar būsime šlapi!

„Jeigu sušalsim, bus nuotykis" – sako Mantrimas. Jis įsitaisė skėtį savo kamerai apsaugoti nuo lietaus ir kaip visada ieško dramos, kurią galėtų užfiksuoti. Lyja lietus. Vėjas pučia į veidus. Slidžiais mediniais laipteliais lipame į Moškėnų piliakalnį. Viršuje laukia Nerijus su dviem nepažįstamomis moterimis.

Pačiame centre stovi aukuras. Dega ugnis. Sustojame aplink ją, o vėjas suka ratus apie mus. Tiesiog neįtikėtinai puikus metas valgyti košę! Iš Kavoliškio kaimo atvykusios moterys prikrauna mums pilnas lėkštes, bet šaukštus turi tik vienkartinius – tokių mes nenaudojame. Malkų krepšyje susirandame keletą skeveldrų ir valgome su jomis. Taip dar skaniau! Tik reikia neprisivaryti į liežuvį pašinų...

Kartojant antrą porciją prie mūsų prisijungia Rokiškio kaimiškosios seniūnijos seniūnė Dalia. Ji prisiminė, kaip sužinojusi apie žygį stengėsi sugalvoti, kur mus nuvesti parinkti šiukšlių. Tarsi to, ką randame savo kelyje, būtų maža... Pasidaliname kelionės patirtimi ir patikiname, kad atliekų ir be papildomų pastangų daug surandame.

Stovėdami lietuje greitai sušalame ir imame klausinėti apie pirtį, kurią matėme eidami link piliakalnio. Gal atsiras jos savininkas ir galėsime pasišildyti? O galbūt pavyktų įsikurti šalimais stovinčios sodybos daržinėje? Nulipame nuo piliakalnio ir visi kartu nueiname prie namo, beldžiamės į duris, tačiau niekas neatidaro, tik didžiulis šuo piktai skalija pro langą stebėdamas būrį atvykėlių. Mus sutikusi Danutė puola ieškoti sodybos savininko telefono numerio. Paskambina vienai kaimynei – neturi. Važiuoja pas kitą pasiklausti – šios nėra namuose. Grįžta. Skambina dar vienai pažįstamai: turi Kirilo telefoną? Žinai, kas turi? Duok numerį! Duok greitai, nesvarbu kam!

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ nuotraukų galerija, Pandėlys – Moškėnai

+51

Po pusvalandį trukusių paieškų telefono numerį gauname, tačiau savininkas neatsiliepia... Negalime jų taip palikti – tyliai kuždasi trys pliaupiant lietui ant Moškėnų piliakalnio mus sutikusios moterys. Viena jų dar paskambina į Kirilo darbovietę, bet pasirodo, kad vyras ten nebedirba. Mes jau susitaikėme, jog teks statyti palapinę, padėkojame už sutikimą ir prašome daugiau nešalti lietuje. Čia gyvena geri vyrai – broliai, statykit savo palapinę kieme, tikrai priims – patikina bendruomenės moterys, jei ką, skambinkit – dar priduria ir išvažiuoja.

Susirandame degtukų dėžutę. Joje belikę penki degtukai – turi pakakti užkurti laužui. Pavyksta! Greitai ugnis įsiliepsnoja. Šalia statome palapinę. Ant tentų išverčiame šiukšles ir pradedame rūšiuoti. Neilgai trukus į kiemą įvažiuoja automobilis. Giedrius skuba prie jo – prisistatyti. Grįžo vieno sodybos šeimininko sūnus. Jis negali mūsų priimti: „grįš tėvuks, bus matyt." Šeimininkai grįžta jau temstant. Leidžia mums pasilikti kieme, neatsisako iškūrenti ir dūminę pirtelę, 22 val. bus paruošta – pasako ir nueina.

Po kiek laiko atneša mums stiklainėlį aviečių uogienės. Vėliau praeina pro šalį ir palieka dubenėlį savame avietyne nuskintų šviežių uogų. Kitą kartą paduoda kibirėlį naminių pomidorų. O galiausiai grįžta su puodu burokėlių sriubos! Stovime palapinėje su dviem broliais, netikėtai tapusiais mūsų žygio draugais, ir jie pasidalina, kaip smagu, kad į kaimą užsuka svečių, nors ir nelauktų...

Visi nusišypsome ir pagalvojame, jog šį vakarą mums labai pasisekė. Kaip ir žadėta, 22 valandą pirtis – valanda šilumos bei naktinių klajonių, kai aplink vien tamsa ir nebesi tikras, ar vis dar žemėje esi, ar aukštai danguje skrendi. Po pirties nebesinori nieko. Guolis jau paruoštas, belieka rangytis į miegmaišius, užmerkti akis ir pasinerti į saldų sapną. „Ką darysim su knarkiančiasiais?" – paklausia Justas. „Knarksim visi kartu!" – atsakome ir tuojau pat užmiegame.

Dėkojame Kavoliškio kaimo bendruomenei už tai, jog nepabūgo lyjant lietui pasitikti mus ant Moškėnų piliakalnio. Didžiulis ačiū broliams Kirilui ir Vitalijui, kurie leisdami pernakvoti savo kieme, maitindami ir šildydami šį vakarą tapo tikrais mūsų žygio globėjais.