1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Šakiai – Verpikai (21 km)

59 diena

Spalio 13 d.

Šakiai – Verpikai (20,55 km)

Būna dienų, kurios skiriasi tik savo data kalendoriuje, o būna tokių dienų, kurių data išlieka atmintyje ilgam. 2018-10-13 Labanoro žygyje baisėjausi plynais kirtimais „valstybės saugomoje“ girioje, o 2020-10-13 žavėjausi žygeivių „Už švarią Lietuvą“ ištverme.

Ieškau „Namų visiems“, kuriuose nakvojo žygeiviai. Paklaustas kelio taksistas nuveža, nes „ai, pakeliui“. Žygio dienotvarkę pakoreguoja spaudos konferencija vietinei žiniasklaidai. Šiandien žygiuojame šešiese (neskaičiuoju Nerijaus, kuris vairuoja Nissan'ą, nei vienakio ciklopo Liudo, kuris visą žygį keliauja kažkieno kuprinėje).

Giedrius paaiškina apie renkamas ir nerenkamas civilizacijos atliekas. Kelias. Šiukšlės. Pokalbiai apie viską ir apie nieką. Gera eiti ir būti. Pakelėje lūkuriuoja Nerijus, susirūpinęs dėl senkančių Nissan‘o jėgų. Reikia nors kibiro elektros, kur gauti? Einame į artimiausią vienkiemį. Pas mamą viešinti mokytoja Vilija kviečia nors arbatos. Atsisakome, juk ir taip išėjome vėliau, nei buvo planuota. Kai pakviečia į svirną – susigundome.

Užburia čia sustabdytas laikas: rąstinis svirnas pastatytas be vinių, išpuoštas drožiniais. Viduje – giminės vyrų ir moterų rankomis sukurti rakandai: spintos, lovos, stalas, kuparai, juostos, lovatiesės, įvairūs audiniai ir siuviniai, rūbai. Geriame arbatą, kremtame saldėsius. Vilija pasakoja apie Zinkynėje gyvenusius savo senelius ir prosenelius, kitas sodybos istorijas. Gera turėti stiprias šaknis. Daugelis mūsų tokių šaknų nebeturi, esame vienadienių daiktų vartotojų karta. Planuotos dešimt minučių nejučia ištįso iki… kol telefonai priminė, kad esame žygyje.

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ nuotraukų galerija, Šakiai – Verpikai

+75

Mūsų laukia Jolita su savo būriu ir Visuomenės sveikatos biuro kolegos. Kelias. Šiukšlės. Pokalbiai apie viską ir apie nieką. Gera eiti ir būti. Du jaunuoliai pasitinka mūsų šešetą ir palydi į nakvynės vietą. Didelio komforto nebus, tačiau šildo sutikimas. Ne tik laužas ir katilas su plovu, labiausiai – žmonės. Kalbame apie mąstymą, apie smegenis ir šiukšles. Kas vyksta mūsų smegenyse, kai mums gresia pavojus? Dėl ko smegenys „nemato“ pavojaus, kuris negresia išgyvenimui „čia ir dabar“? Kodėl nemąstome ir kaip veikiame nemąstydami? Kas vyksta mūsų smegenyse, kai mums malonu?

Kalbame apie įpročius ir šiukšles. Skirtingai įvardinamos problemos priežastys parodo galimų problemos sprendimų įvairovę. Kalbame apie siekius ir tikslus: gamintojų, prekybininkų, vartotojų, žygeivių. Vyresnieji dalinamės nuomonėmis, jaunimas daugiau tyli ir klausosi. Tikriausiai panašiai žmonės kalbėdavosi prie laužo prieš tūkstančius metų.

Laikas rūšiuoti dienos „derlių“. Giedrius pasakoja apie rūšiavimą ir perdirbimą. Rūšiuojame. Sužinau, kad daug ko nežinau. Kartais sunku atskirti, iš ko buvo pagaminta viena ar kita šiukšlė. Didžioji dalis šiukšlių yra neperdirbamos. Išgirstu, kad PET perdirbimas yra ekonomiškai nenaudingas perdirbėjams. Savo dydžiu išsiskiria cigarečių pakelių krūva, o cigarečių nuorūkos su visomis jose esančiomis nuodingomis medžiagomis lieka gamtoje visam laikui.

Žvilgsnį patraukia maišelis su užrašu „Kalėdų Kalėdos“: kažkam tai buvo šventinę nuotaiką kuriantis atributas, kažkam – pelną nešantis gaminys, o žygeiviams – gamtos išteklių naudojimas jos šiukšlinimui. Kiekvienas matome tą patį, skiriasi tik mūsų visų suvokimas. Mano suvokimas keičiasi. Prisimenu spalio 13 dieną prieš dvejus metus. Ačiū Jums. Galite prisijungti prie žygeivių iki spalio 30 d. ir peržvelgti savąjį suvokimą. Įspūdžiais pasidalino žygeivė Eglė Kuosienė.

Už nakvynę dėkojame Jaunųjų pasieniečių būrelio vadovei Jolitai. Už skanų plovą – jauniesiems pasieniečiams. Šakių visuomenės sveikatos biurui – už bendrystę ir Eglės paskaitą.