1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Sudotos–Pabradė (26 km)

Reikia įvesti tradiciją: kiekvieną rytą apsikabinti visus komandos narius – po pusryčių pasiūlo Irma. Apkabinimas turi trukti bent minutę. Kas nuims laiką? Aš pasisiūlau, nes dar neišlindau iš miegmaišio. Miegu virtuvėje, todėl man nereikia keltis, kad dalyvaučiau rytiniame komandos gyvenime ar bent jau girdėčiau, kas jame vyksta.

Mėgstu miegoti viena, dėl to Dovilė sako, jog išsirenku vietą bet kur, tik ne lovoje. Nevisai tiesa, bet aš tikrai džiaugiuosi, kai susiradusi atokų kampą, galiu klausytis muzikos ir ilgai laikyti įjungtą šviesą bei niekam netrukdyti. Nenoriu, kad dėl mano naktinių klajonių bičiuliai atsikeltų nepailsėję. Apsikabinimų sesija mane trikdo. Prisilietimas yra bene stipriausias būdas parodyti man meilę, bet aš jau pripratau be to gyventi ir po 35 dienų imu jaustis nepatogiai, kuomet žmonės sugalvoja apsikabinti.

Visgi tai svarbu Irmai, todėl po ilgų atsikalbinėjimų keliuosi ir leidžiuosi apkabinama. Keista. Truputėlį norisi pabėgti. Galvoje sukasi mintis, kad tik kūnas nesudrebėtų, bet veide atsiranda ta maža šypsenėlė, kurios neįmanoma nuslėpti. – Negaliu patikėti, kad jau praėjo savaitė ir tu išvažiuosi. Irma, ar mes galime surinkti parašus, kad pasiliktum?..

Eikime greičiau! Už trijų kilometrų mūsų laukia tarptautiniame projekte „Clean Games“ dalyvaujanti komanda. Per tam tikrą laiką jie stengiasi surinkti kuo daugiau šiukšlių, už kurias pelno taškus ir varžosi su kitomis komandomis. Vieni kitus pastebime iš tolo. Žygiuojame lyg dvi kariaunos, apsiginklavę spalvotais maišais ir lazdomis, tačiau susidūrimo vietoje suprantame, jog sutikome savus, ir pasukame ta pačia kryptimi.

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ nuotraukų galerija, Sudotos – Pabradė

+60

Keliaujame per mišką, kuriame įsikūręs Pabradės poligonas. Posūkiai užtverti – eiti ar važiuoti į teritoriją griežtai draudžiama. Girdisi sprogimai. Kiek pafilmavęs Mantrimas nusprendžia išvažiuoti montuoti vaizdo medžiagą, o atsisveikindamas sako: žiūrėkit kad nė vieno nepašautų. Net dėl filmo! Su mumis visko gali nutikti, kai kameros nebūna šalia, dažnai įsiveliame į nuotykius. Štai kodėl mano kuprinėje atsirado „GoPro“, jei nutiks kas nors įdomaus, pasistengsiu tai užfiksuoti. Laimei, šiandien nieko dramatiško neįvyksta. Kristina išeina pirma mūsų ir užtikrina, jog kelias yra saugus.

Po 1,5 val. į Pabradę atžygiuojame ir mes. Trumpam prišokame prie maisto dėžių, bet jau žinome, kad ilgai užsisėdėti negalime, nes atsikelti bus vis sunkiau, o dar reikia surūšiuoti šiukšles. Ech tos šiukšlės... Nebenoriu jų akyse matyti! Nei pievoje, nei miške, nei laukuos, nei vandeny, nei prie kelio... Niekur! Net ir šiukšlių dėžėje! Net maisto valgyti nesinori, jei jis buvo supakuotas plastikinėje pakuotėje!

Prašau... Ar mes galime nesukurti šiukšlių? Po tokios dienos truputį šiurpu, ne tik dėl to, kiek šiukšliname, bet kiek atliekų sukuriame kiekvienu savo pirkiniu – pasidalina šiandien kartu žygiavusi Inga. – Kaip manote, ar kada nors tai pasikeis? Aš tai tikiu – atsako Giedrius, – kad mano vaikų vaikai jau gyvens kitaip. Jie neturės kito pasirinkimo...

Šį vakarą sulaukiu svečių – atvažiuoja mano tėvai ir sesuo. Jie išsinuomavo namelį su pirtimi ir vakarą nori praleisti kartu. Iš pradžių dvejoju, bet galiausiai nusprendžiu važiuoti su jais. Ryte vis tiek sugrįšime. Greitai susirenku daiktus, įsiėdu į automobilį ir pajudame. Pro neužtrauktų žaliuzių tarpelius matau viduje likusią komandą. Išsukame iš stovėjimo aikštelės ir už akimirkos lango šviesa nutolsta, o aš nebegirdžiu automobilyje vykstančio pokalbio, tik bandau įsivaizduoti, ką šiuo metu veikia tie žmonės, prieš kiek daugiau nei mėnesį buvę nepažįstami, o dabar... Dabar neįstengiu sugalvoti, kur kitur galėčiau būti žinodama, kad jie keliauja toliau.

Dėkojame Pabradės katalikiškiems nakvynės namams už priėmimą įsikurti aukščiausioje Pabradės vietoje su gražiu vaizdu į tolumoje augančius miškus bei kalvos apačioje pasilikusį miestą.