1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Vajasiškis–Rūgštėliškis (17 km)

30 diena

Rugsėjo 14 d.

Vajasiškis–Rūgštėliškis (17 km)

„Iš ryto mėlynai ima švisti. Ryškėja šiukšlės pakelės. Myliu viską." Tokį įrašą mūsų nešiojamoje svečių knygoje palieka Ainis. Sutinkame jį prie ant tako užvirtusio medžio – atėjo mūsų pasitikti, kad parodytų kelią į savo namus, kuriuose šį vakarą pasiliksime. Be vedlio būtume nusprendę, jog pasukome ne ta kryptimi, kadangi toliau ėjome nuolatos braudamiesi pro nugriuvusius medžius. Ainis basas judėjo taip lengvai, kad norėjosi mesti šalin savo kuprinę bei neperšlampamus batus ir taip pat pasišokinėjant lakstyti po samanotą mišką.

Ak, koks gražus tasai miškas! Žalias. Kvepiantis. Gyvas! Jei nereikėtų keliauti toliau, pasilikčiau. Prisėsčiau po seniausia egle ir per dienas klausyčiau, kaip vėjo ošime retkarčiais suskamba vienišo paukščio giesmės. Aš pavydžiu jam ramybės. Jam nereikia galvoti apie giesmę, kai tyli. Nereikia ir man. Tik žmonėms sunku suprasti tylą. Mums norisi kalbėti, net jei tas pokalbis būna apie sviestą, kuris saulėje tirpsta.

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ nuotraukų galerija, Vajasiškis – Rūgštėliškis

+63

Ateiname į kiemą, kurio viduryje auga pušys. Trobelė lyg tai kaime, bet aplink vien miškas. Už kelių šimtų žingsnių tyvuliuoja ežaras. Koks pasakiškas gyvenimas! Prisėdu ant laiptelio ir stebiu sodybos šeimininkų veidus. Jie ne tokie, kaip mūsų. Jie pernelyg ramūs. Kol visi tvarkosi, nusėlinu į virtuvę pas Irmą, prieš dvi dienas Antalieptėje pakeitusią Nerijų ir tapusią nauju žygeivių angelu sargu. Lig šiol nesuradau progos jos pakalbinti, tiesa sakant, šiek tiek bijojau pažinti naują komandos narę.

Matyt, pernelyg pripratau prie žmonių, su kuriais pragyvenau pirmąjį mėnesį. Dabar norisi atsitraukti. Atsilikti taip toli, kad su žiūronais reikėtų priartinti žygeivių veidus. Pro šalį eiti, lyg būčiau nematoma. Akių nenuleisti, atidžiai klausytis, bet nedalyvauti, tik tyliai stebėti vykstančius procesus. Visada būti kažkur šalia. Ačiū Ainiui bei jo šeimai už priėmimą į savo lengvumu ir ramybe dvelkiančią miško oazę.