1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Varėna – Marcinkonys (22 km)

46 diena

Rugsėjo 30 d.

Varėna - Marcinkonys (22 km)

„Trečiadienį vakare pirtis...“ – ši mintis jau nuo sekmadienio mums su Aušra buvo tikra motyvatorė, verčianti eikliau žygiuoti šiukšlių takais. Turiu pripažinti, kad pirmomis dienomis tas šiukšlių rinkimas buvo pats nemaloniausias užsiėmimas. Vienok, neužilgo, kai aiškiai pamačiau ir supratau tikrąją Giedriaus misiją, mano požiūris į visą žygį dar kartą pasikeitė. Jau įėjus į Varėnos miestelį aplankė mintis, kad aplinkiniams, švariai apsirengusiems miestiečiams, mes, nuvargę, su pilnais šiukšlių maišais ant kuprų, greičiausiai atrodome kaip benamių būrys, kurio reikėtų vengti. Tačiau jie negalėjo žinoti, kad mes darome tai, kas be jokios abejonės turės atgarsį ateityje, kad mes – tas akmenėlis, įmestas į ežerą, raibuliai nuo kurio jau nenumaldomai sklinda po ežerą. Tokios ir panašios mintys lankydavo galvą visas penkias žygiavimo dienas.

Kuo puikiausiai išsimiegoję Varėnos technologijų ir verslo mokyklos bendrabutyje, gerokai užkirtę kantriai su mumis jau kelias dienas važinėjančio moliūgo sriubos, pajudėjome. Beje, mokyklos bendrabutis nė kiek nepriminė bendrabučio, apie kokius sklando baisios legendos, apie netvarką ir anarchiją. Bendrabučio administratorė, kaip tikra mama, ryte, stovėdama koridoriuje, su rūpesčiu ir dėmesiu išleido kiekvieną studentėlį, paklausdama šio ar ano, pasidomėdama, kada jie grįš, kaip jiems sekasi, vadino kiekvieną vardu ir palinkėjo geros dienos. Atsisveikinę su ja patraukėme į kelią ir mes.

Peržiūrėjus šios dienos maršrutą buvo aišku – eisime šalikele, jokio kaimelio ar miestelio, suprask – įspūdžių šios dienos aprašymui bus menkai. Taip tik atrodė. Dienos pabaigoje supratau, kad sunkiai visus įspūdžius ir besutalpinsiu. Pirmus kelis kilometrus tikrai – ėjome ramiai besišnekučiuodami ir rinkdami gana gausias šiukšles. Prie mūsų šiandien prisijungė trys šaunios moteriškės – nuostabiai smagi mergina Ugnė ir dvi varėniškės – labai graži ir tiesiog šviečiančiomis akimis Valė bei neįtikėtinai protinga ir sąmoninga jos dukra Miglė.

Kadangi paprastai naujai prisijungę padėjėjai būna labai entuziastingai nusiteikę, mes su Aušra maloniai leisdavome jas į priekį smagintis šiukšlių rinkimu. Buvo gražu žiūrėti, kaip ypač Miglė lakstė aukštyn žemyn kelio šlaitu ir tempė į mamos maišą gausias šiukšles, mums palikdama tik cigarečių pakelius ir saldainių popierėlius. O tada atėjo laikas pirmam įvykiui.

Taip ramiai beeinant ir pro šalį pravažiuojant vienai kitai mašinai staiga už mūsų nugarų pasigirdo gąsdinantis smarkus sprogimas. Atsisukę už poros šimtų metrų pamatėme dūmų debesyje paskendusią sunkiasvorę mašiną, gerokai pasvirusią kairėn ir dar vis lekiančią mūsų pusėn. Staiga galvoje pralėkė milijonai minčių – pasijutau kaip katastrofų filme, kaip kare, supratau, kaip nieko negali žmogus gyvenime kontroliuoti. Įspūdį sustiprino su siaubu tolyn nuo kelio bėgančios mūsų naujosios bendrakeleivės...

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ nuotraukų galerija, Varėna – Marcinkonys

+51

Na, bet tas siaubas tetruko kelias akimirkas. Mašina buvo sėkmingai sustabdyta, dūmai išsisklaidė ir mes supratome, kad pavojus net nelabai atėjęs ir praėjo. Tačiau oi, kalbų ir emocijų buvo pilnos saujos dar visą dieną. Po šio įvykio suderinau savo žingsnius su mieląja Vale ir turėjau didelį malonumą gerą valandą žygiuoti šalia bei klausytis jos gyvenimo istorijos. Kiekvieną kartą, kai man yra leidžiama prisiliesti prie žmogaus praeities, jaučiuosi be galo dėkinga ir apstulbinta, kokių būna likimų, kokių būna patirčių, kokios būna žmonių svajonės, lūkesčiai, planai, pastangos ir kiek kiekvienas turi jėgų bei talentų, tuos planus įgyvendinti bei įveikti sunkumus.

Klausydama Valės, negalėjau neaikčioti ir vos laikiau susitvenkusias ašaras. Ši nuostabiai jaunatviška ir šviesi moteris (kai pasakė, kiek jai metų, negalėjau patikėti) prasitarė, kad yra neseniai patyrusi tris kaulų lūžius. Sausio mėnesį labai nesėkmingai paslydusi ant bažnyčios laiptų, trijose vietose susilaužė dubens kaulą. Net du mėnesius prasikankinusi su baisiu skausmu net ir nežinojo, kad kaulas lūžęs nes gydytojai lūžio nepastebėjo. Net sunku suvokti, kiek skausmo patyrusi ir iškentėjusi jau vasarą ji žygiavo su piligrimais po Lietuvą. Po to sekė žygiai vėl ir vėl ir dabar, nors skausmą ir tebejaučia, kartu su mumis ji kuo šauniausiai nuėjo 23 kilometrus. Bet tuo Valės istorija dar nesibaigia. Prieš 7 metus ji gulėjo mirties patale ir su didžiuliu užsidegimu bei nuoširdumu pasakojo, kaip jos gyvybę išgelbėjo tikėjimas Dievu bei gamta. Be galo gerbiu kiekvieno žmogaus tikėjimą, visiškai nesvarbu, kuo jis tiki, svarbu, kad tiki ir kad tas tikėjimas padeda jam džiaugtis gyvenimu bei eiti pirmyn.

Kelias tikrai neprailgo, netrukus Dovilė pranešė, kad liko vos kilometras ir po kelių minučių išvydome Marcinkonių bažnyčią su klebonija – mūsų nakvynės vietą. Sužavėjo namas, kuriame galėsime šią naktį miegoti. Su daugybe kambarių, senienų, nuotraukų, istorija dvelkė kiekvienas kampelis. O nuo verandos langų į mus žvelgė prieš šimtą metų šiuose kraštuose kūrę ir gyvenę svarbūs Lietuvai žmonės. Įsikūrėme didelėje svetainėje ir nuslinkome skaičiuoti šiukšlių. Kiekvieną kartą, kai pamatau tas išrūšiuotų šiukšlių krūvas, man apsiverčia širdis ir ištirpsta smegenys bandant suvokti KODĖL, KAIP visa šita vartojamų daiktų lavina atsiranda mūsų mylimoje gamtoje, kodėl žmogaus smegenys taip sutvertos, kad jeigu šiukšlė ne mano kieme, ne mano namuose, ne mano mašinoje – reiškia jos nėra? Labai smagu, kai pamatai, kaip prisidėję prie komandos žmonės (tame tarpe ir aš), išvydę tas didžiules krūvas balagano, ima keisti savo mąstymą, požiūrį, supratimą ir apie tai pasakoja savo artimiesiems.

Bet pagaliau viską susitvarkėme, susirankiojome rankšluosčius ir sutūpę mūsų baltame automobiliukyje patraukėme į pirtį. Atvykome į labai gražią sodybą Zervynose, susipažinome su pirties komanda bei dzūkiškai nuoširdžia sodybos šeimininke Vida. Ji su vyru Artūru kuo mieliausiai priėmė mus į savo pirtį, pavaišino skania, sočia sriuba bei mėtų arbata. Aprodė savo kaimo turizmui pritaikytą labai jaukų namą, visą dekoruotą balintu medžiu ir senoviniais baldais. Artūras ir Vida Svirneliai nuomoja ir baidares norintiems pasiplaukioti gražuole Ūlos upe ir ne tik ja.

Pavalgę ir pasišnekėję patraukėme į pirtį. Atstatyta pagal senovines dzūkų tradicijas dūminė pirtis ant pat Ūlos kranto iš karto leido suprasti – tai nebus kažkoks paprastas pasisėdėjimas nežmoniškai karštoje patalpoje. Jau vien nuostabiai gražios laumės Astos (niekam ne paslaptis, kad ji Giedriaus žmona) gausios vaišės nuteikė labai pakiliai. Ir su sūriu kepta cukinija, ir varškės apkepas, ir milžiniškas melionas, ir burokėlių salotos – net ir ne žygyje tokios vaišės būtų šventė pilvukams, o ką jau bekalbėti apie naminio maisto išsiilgusius bendražygius. O ir pirtininkas Antanas su savo padėjėju Jonu jau iš pat pradžių suteikė visam susiėjimui mistiškos nuotaikos. Pirmiausia buvome supažindinti, kodėl pirties durys tokios žemos. Ogi todėl, kad nepamirštume prieš įeidami padėkoti pirties dvasiai Pirčiukui ir nusilenkti. Jeigu pamiršime – žema durų stakta tai primins.

Sesiją Antanas pradėjo papasakodamas pirčių istoriją, supažindindamas su augalų savybėmis. Sužinojome, kaip buvo šildomas vanduo pirtyse, gavome įkvėpti beržo, ąžuolo, liepos, drebulės vantų, bei kvapnių žolelių – pelyno, peletrūno, vingiorykštės aromato. Tai, kas vyko pirtyje vėliau, sunku ir aprašyti. Tas malonumas, tas iš kūno išeinančio sunkumo jausmas, tas visiškai betarpiškas bendravimas pirtyje ir priepirtyje susirinkusių žmonių verti pačių gražiausių žodžių ir sukelia priklausomybę. Iki šiol turėjusi galimybę pasėdėti tik sporto klubų pirtyse esu dėkinga už galimybę patirti tikros pirties malonumą. Kas nesate to patyrę – skubėkite tai patirti dar šiame gyvenime.

Grįžę vidurnaktį užmigome kaip kareiviai po sunkaus mūšio. Ryte, deja, pamatėme, kad mūsų mielas Nerijus jau paliko mus, paslaptingai, neatsisveikinęs ir niekam nieko nepasakęs. Esame jam labai dėkingi už jo buvimą su mumis ir paleidome jam įkandin kuo švelniausias mintis. Deja, šiandien baigiasi ir mūsų su Aušra žygis, paliksiąs mūsų širdyse gilų ir ryškų įspaudą. Žinome, kad mūsų keliai tikrai dar būtinai susikirs ir nuveiksime kartu su švarios Lietuvos komanda dar ką nors prasmingo.

Už priėmimą nakvynei dėkojame Marcinkonių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčiai.