51 diena
Spalio 5 d.
Veisiejai – Lazdijai (25,8 km)
Kuo toliau, tuo greičiau bėga dienos – persiritus per žygio pusiaukelę jos veja viena kitą lyg nuo kalno besiridenantys akmenukai. Kojos skaičiuoja šimtus nueitų kilometrų, mena žvyrkelius, asfaltą, miškų ir pievų takelius, proskynas, bėgius, smėlį ir vandenį. Tenka kirsti ir skersai kelio tekančias upes ar upelius, kurie nebūna pažymėti žemėlapyje. O kartais ir sąmoningai pasirenkame bristi per upę brasta, siekdami bent keliais kilometrais sutrumpinti atstumą.
Nors atrodo, kad jau visko esame matę ir patyrę, vis dėl to dar vis susiduriame ir su naujais iššūkiais – šiandien išaušo pirmoji diena, kai savo komandoje neturime mus lydinčio ekipažo vairuotojo. Ir tik kai ką nors prarandame, suvokiame, ką turėjome – mūsų komandos logistas atsakingas ne tik už daiktų sudėjimą į mašiną, jų nuvežimą į kitą tašką, bet ir už sukontaktavimą su naujos nakvynės vietos šeimininkais, vietos aplinkos sąlygų įvertinimą (kur geriausia būtų atlikti šiukšlių rūšiavimą). Taip pat ir už pilnų šiukšlių maišų paėmimą, kai jų nebegalime panešti.
Dažnai sau kartojame, kad visų šiukšlių surinkti yra tiesiog neįmanoma. Šiandien supratome, kad net negalėsime bandyti to padaryti, nes nėra žmogaus, kuris surinktas šiukšles galėtų paimti. Slogią nuotaiką išsklaido šiandien prisijungęs ir 25 kilometrų atstumą pasiryžęs nueiti „Eugestos” kolektyvas. O su puikia nuotaika ateina ir sprendimai – automobiliai (tarp jų ir mūsų elektrinis Nissan’as) nuvežami į atkarpos galinį tašką, o surinktas šiukšles, kurių nebegalėsime panešti, nusprendžiame kad paliksime prie kelio ir vėliau jas pasiimsime. Jei jas ir paims kuris iš keliu pravažiuojančių automobilių, galėsime tik džiaugtis, kad gyvename tarp sąmoningų žmonių, kuriems rūpi mūsų visų aplinka.
Entuziastinga ir nekantraujanti leistis į žygį „Eugestos” komanda prašo greičiau pabaigti žygio instruktažą ir pagaliau išeiti į kelią. Jaučiame, kaip iš mūsų periimamos vadelės – tarp prisijungusios komandos narių yra ir Veisiejus kaip savo penkis pirštus pažįstančių žmonių, kurie ir be žemėlapio žino, kuris kelias veda į Lazdijus. Tad džiugiai sutikę naujus vedlius, į kelią leidžiamės jų vedami.
Pirmus kilometrus nužygiuojame sparčiu žingsniu. Maišai dar vis pustuščiai. Tačiau kulniuodami palei judresnį kelią, išvystame pakrūmėse saulės spinduliuose besimaudančius šampano bei kitų alkoholinių gėrimų stiklinius butelius. Vienas, du, trys, keturi... Pririnkę per dvi dešimtis šventės atributų prie kelio paliekame pirmąjį maišą.
Stengdamiesi išvengti judresnių kelių pasukame kaimo keliukais. Čia žvyrkelis virsta retai važinėjamu keliu per pievą ir nusuka į mišką. Kelio ženklas dar spėja mus perspėti – priekyje akligatvis. Čia mašinoms. O žmonėms? Už posūkio pamatome, kad kelią mums pastoja vanduo – tai tarp Zapsio ir Galsto ežerų susidaręs siauras sąsiauris. Kas nusiauna batus ir brenda basom, kas ieško miške rąstų ir šakų lieptui. Perbridę sąsiaurį sustojame prie Galsto ežero pailsėti ir užkąsti – jau nueita pusė kelio.
Pavargusioms kojoms beminant paskutiniuosius kilometrus, galvoje vis dar sukasi mintys apie šiukšlintoją, kurio pėdomis sekame – kas jis? Kiekvieną dieną dėliojama vartojimo dėlionė atskleidžia šiukšlintojo įpročius, gyvenimo būdą, tačiau tik iš dalies gali supažindinti su pačiu žmogumi, jo problemomis – sunku įsivaizduoti kaip pro sveikai mąstančio žmogaus mašinos langą gali skrieti dvidešimt šampano butelių.
Šiuos apmąstymus nusinešame į Rimanto ir Irenos iškūrentą pirtį. Čia su pirmu garu ore pasklinda palinkėjimai vieni kitiems ir krosnyje sudega pirties akmenėliui „Bėdukui" išsakyti dienos nesutarimai. Akys merkiasi nuo šilumos. Tik paskutinis panerimas į šaltą tvenkinio vandenį dar pabudina ir primena pasidomėti, kur mes keliausime rytoj.
Už priėmimą nakvynei, pietus ir atsisveikinimo pusryčius dėkojame Laurai Urbanskaitei, o už šiltai bičiulišką priėmimą pirtelėje – Irenai ir Rimantui Silkiams.
Daugiau informacijos: +37065520929 Giedrius Bučas, zygis@kuryboskampas360.lt, FB grupė „Už švarią Lietuvą!“.