1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Verpikai – Jurbarkas (22 km)

60 diena

Spalio 14 d.

Verpikai – Jurbarkas (21,80 km)

Žygis su augintiniu arba vertybių transformacija

Prieš mėnesį, rugsėjo 15-ą, visos žygeivių komandos gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Na, gal taip stipriai neapsivertė, bet kad daugiau prasmės ir atsakomybių į kasdienybę įpūtė, tai tikrai. Tačiau apie viską nuo pradžių…

Kaip žinia, startavome rugpjūčio 16 dieną Palangoje. Į gertuvę pasisėmėme Baltijos jūros vandens, kurį, apkeliavę Lietuvą, „grąžinsime“ atgal, išpildami į Nemuną Kauno Santakoje. Tai žygio bičiulės Ąžuolės Bajor pasiūlytas atminimas dviračių turizmo pradininkui Lietuvoje, kraštotyrininkui, esperantininkui Liudui Alseikai. 1957 m. jis su bendraminčiais dviračiais apkeliavo aplink Lietuvą. Kelionė truko 24 dienas, buvo įveikti 1387 km. Po sėkmingo žygio L. Alseika ėmėsi ambicingesnių planų ir per porą metų kruopščiai sudėliojo tarpžemyninio žygio Klaipėda-Vladivostokas maršrutą. Neįtikėtina, bet vyrui tuomet buvo 73 metai.

1960 m. gegužės 1 d. aštuonių žygeivių komanda išvyko iš Klaipėdos. Kelionės tikslas buvo įsitikinti, ar galima dviračiais pasiekti Tolimuosius Rytus, pabendrauti su įvairių tautybių žmonėmis bei nuvežti Baltijos jūros vandens ir išpilti į Ramųjį vandenyną (vežė jį gertuvėje), taip perduodant Klaipėdos sveikinimus Vladivostoko uostui, kuris tąkart šventė 100 metų sukaktį.

Tačiau nuvažiavus 1500 km, eismo įvykyje žygio vadovas žuvo. Bendražygiai, pasivadinę Liudo Alseikos grupe, tęsė kelionę. Komandos sudėtis keliskart keitėsi ir spalio 9 d. žygį baigė šešiese. Iš viso per 162 dienas buvo numinti 11252 km.

Šiemet sukanka 60 metų nuo to tragiško įvykio ir kartu – nuo to grandiozinio žygio. Šiam atminimui įprasminti ir mes, žygio „Už švarią Lietuvą!“ komanda, it olimpinę ugnį, gertuvėje nešame Baltijos jūros vandenį, kruopščiai saugome, kad nesudaužytume ir, besikeičiant komandos sudėčiai, perduodam vis kitam atsakingam asmeniui.

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ „augintinis“ – ciklopas

Taigi – grįžkime į rugsėjo 15 dieną. Garbė nešti butelį atitenka prie žygio trumpam prisijungusiam Ainiui. Vaikinas – tikras gamtos vaikas: pažįsta visas žoleles ir šakneles, o iš vandens ir pievų turtų galėtų ištaisyti didžiausią puotą. Vos pažvelgęs į gertuvę, konstatuoja: „O, ciklopas!“. Kąąąą???? Koks ciklopas? Kas tas ciklopas? Neėmėm jokio ciklopo! Pasirodo, į mūsų ritualinę gertuvę, semiant jūros vandenį, netyčia papuolė ir mažytis Cyclopydae (lot.). Mes visą mėnesį turėjome augintinį su savimi! Ir staiga užliejo tas švelnus nerimas, jog esi už kažką atsakingas. Už kažką mažesnio ir trapesnio. Per vieną akimirką gertuvė su vandeniu virto akvariumu. Ir nuostabos klausimus pakeitė „mamiški“ klausimai: ar jam užteks maisto? Gal reikia deguonies įleisti? Dievaži, kad tik išgyventų!… Be to, Ainis primokė, jog ciklopai – jūriniai „vabalėliai“ ir mūsiškio, šiukštu, negalima paleisti į upę ar ežerą! Vadinasi, ir Nemunu po žygio jis neplauks, išlaipinti teks anksčiau.

Šiandien jau mėnesį keliaujam su Liudu (negi galėtume jį pavadinti kitaip?), vakarieniaujam už bendro stalo ir nakčiai nebepaliekame jo vieno automobilyje. O gertuvė su jūros vandeniu įgavo dar daugiau prasmių. Tai ne tik atminimas Liudui Alseikai, bet ir savotiška aliuzija į žygį „Už švarią Lietuvą!“, kuriuo siekiame atkreipti visuomenės dėmesį į perteklinį vartojimą, į masinį šiukšlinimą ir nepataisomą žalą aplinkai. Ir šis mažytis irklakojis vėžiagyvis – vos pastebima gamtos dalelė – taip pat keliauja su mumis, taip pat nori atkreipti žmonių dėmesį, taip pat nori, kad jo palikuonys gyventų švarioje jūroje.

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ nuotraukų galerija, Verpikai – Jurbarkas

+55

60-ąją žygio dieną pasiekėme Jurbarką. Jurbarkiečiams demonstravome vartojimo dėlionę, gaminome inkilėlius ir smagiai leidome laiką. Už priėmimą nakvynei esame dėkingi Jurbarko samariečiams. Už nuostabų maistą – Raudonėnų kaimo bendruomenei „Sukūrys“. Už rūpestį – Jurbarko rajono savivaldybės administracijai.