4 diena
Rugpjūčio 19d.
Lenkimai–Skuodas (21,5 km)
Kursime žygio dainą! Instrumentų turime – šiandien pilni krepšiai metalo. Keliaujame smagiai: dainuojame, juokaujame, bendraujame. Prisėdę pailsėti išklausome praėjusių dienų žinias apie žygį, peržiūrime vaizdo įrašus, garsiai skaitome dienoraštį. Pasitariame, ką galėtume daryti kitaip, ką patobulinti.
Gyvename kaip šeima: kartu einame, kartu tvarkomės, kartu valgome. Vakar drauge liūdėję, šiandien džiaugiamės. Šūkaujame iš laimės gavę žinią, jog atsirado žmogus, norintis prisijungti prie lydinčio ekipažo komandos – vairuoti elektromobilį ir padėti mums kelionėje. Po truputį randasi ritualai: vakarais susėdame ratu aptarti dienos pamokas, pasidalinti nuostaba ar nusivylimu.
Judame mažais, bet ritmingais žingsneliais, tartum keliautume traukinio bėgiais. Šiandien dalį maršruto jais ėjome. Bėgiai jau seniai nebenaudojami, apaugę žole, krūmais, net medžiais – gamta atsikovoja tai, kas buvo iš jos atimta. Atokiuose gamtos kampeliuose šiukšlių nerandame, šernai nuorūkų neprimėto, šiukšlės yra ten, kur žmogus. Vos išėję į važiuojamąjį kelią, vėl neturėjome laiko pakelti akis į dangų. Kartais matydama, kiek daug atliekų žmogus palieka savo kelyje, imu abejoti, ar verta stengtis dėl to dirbti.
Šiandien gavau tikėjimo išbandymą – besibraudama pro krūmus užkliuvau už bėgių konstrukcijos ir griūdama keliu trenkiausi į betoninę pabėgę. Akimirką pamaniau, jog tai pabaiga... Gulėjau delnais spausdama koją, bijojau, kad jau ketvirtą dieną gali baigtis mano kelionė. Laimei, sutvarstyta ir keletą minučių pailsėjusi, galėjau atsistoti. Galėjau eiti! Nebeturiu kito pasirinkimo – privalau eiti. Žygis už švarią Lietuvą man darosi pernelyg svarbus, kad sustočiau. Jis mane keičia. Keičia mus visus.
Dėkojame Lenkimų bendruomenei ir Lenkimų Simono Daukanto mokyklai-daugiafunkciui centrui, kad priėmė mus savo miestelyje. Nakvojome neseniai renovuotoje mokykloje, tačiau sužinojome, jog ji netrukus gali būti uždaryta, nes liko vos 20 mokinių, norinčių ją lankyti.
